Kodėl prieinamumas nėra prabanga, o būtinybė
Prisimenu vieną vakarą redakcijoje, kai kolegė pasidalijo istorija apie savo tetą, kuri po insulto neteko dalies regėjimo. Moteris, visą gyvenimą buvusi aktyvus naujienlaiškių skaitytoja, staiga atsidūrė informaciniame vakuume. Ne todėl, kad prarado susidomėjimą pasauliu – tiesiog mūsų, žurnalistų, sukurtas turinys tapo jai nepasiekiamas. Ta istorija privertė susimąstyti: kiek žmonių kasdien atsimuša į nematomą sieną, bandydami pasiekti informaciją, kurią mes laikome savaime suprantama?
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, daugiau nei milijardas žmonių gyvena su kokia nors negalia. Tai ne abstrakti statistika – tai jūsų skaitytojai, žiūrovai, klausytojai. Žmonės, kurie nori žinoti, kas vyksta jų mieste, šalyje, pasaulyje. Tačiau dažnai mes, žiniasklaidos darbuotojai, netyčia statome barjerus tarp jų ir informacijos. Ir ne todėl, kad būtume blogi žmonės ar nesirūpintume – paprasčiausiai niekas mūsų to nemokė.
Prieinamumas nėra papildoma funkcija, kurią galima pridėti vėliau, kaip glazūrą ant pyrago. Tai fundamentalus žurnalistikos principas, lygiavertis tikslumui ir objektyvumui. Kai kuriame neprieinamas naujienas, mes iš esmės sakome daliai visuomenės: „Jūs čia nesate laukiami.” O tai prieštarauja pačiai žurnalistikos esmei.
Tekstas, kurį gali skaityti ne tik akys
Pradėkime nuo pagrindų – teksto. Atrodytų, kas gali būti paprasčiau? Parašai straipsnį, publikuoji, ir viskas. Tačiau žmogui, naudojančiam ekrano skaitytuvą, jūsų kruopščiai suformatuotas tekstas gali virsti chaotiška garsų kakofoniją.
Antraštės turi būti žymėtos tinkamomis HTML žymomis – ne tik padidintu šriftu ar pusjuodžiu tekstu. Kai naudojate H1, H2, H3 struktūrą, ekrano skaitytuvas gali „peršokti” tarp skyrių, kaip ir regintis skaitytojas peržvelgia akimis. Įsivaizduokite, kad turėtumėte klausytis viso straipsnio nuo pradžios iki galo, kad surastumėte vieną jus dominančią pastraipą – būtent taip jaučiasi neregys, kai teksto struktūra neženklinta tinkamai.
Nuorodos – dar viena dažna klaida. „Spauskite čia” arba „daugiau informacijos” neduoda jokio konteksto, kai ekrano skaitytuvas skaito jas atskirai nuo aplinkinio teksto. Geriau rašyti: „Perskaitykite pilną Vyriausybės ataskaitą apie klimato kaitą” – tokia nuoroda informatyvi ir be konteksto.
Kalbant apie šriftus – jie turi būti pakankamai dideli ir kontrastingi. Tai padeda ne tik silpnaregiams, bet ir visiems, kas skaito telefonuose saulėtą dieną ar turi lengvą disleksiją. Rekomenduojamas minimalus šrifto dydis – 16 pikselių. Taip, žinau, dizaineriai dažnai nori mažesnio, elegantiškesnio teksto, bet prieinamumas visada turėtų laimėti prieš estetiką.
Vaizdai, kurie kalba tūkstančius žodžių – bet ne visiems
Fotografija gali papasakoti istoriją geriau nei šimtas žodžių. Bet ką ji pasakoja žmogui, kuris jos nemato? Čia į sceną įžengia alternatyvusis tekstas – alt tekstas. Ir ne, „IMG_4587.jpg” nėra tinkamas alt tekstas, nors toks dažnai ir pasitaiko.
Geras alt tekstas aprašo ne tik tai, kas paveiksle, bet ir kontekstą, kodėl tas vaizdas svarbus. Jei publikuojate nuotrauką iš protesto akcijos, nepakanka parašyti „žmonės gatvėje”. Geriau: „Šimtai žmonių su plakatais susirinko prie Seimo, reikalaujant didesnio finansavimo sveikatos apsaugai”. Tai suteikia tą patį informacinį kontekstą, kurį gauna regintis skaitytojas.
Tačiau būkite atsargūs su dekoratyviniais vaizdais. Ne kiekvienas paveikslas reikalauja aprašymo. Jei nuotrauka yra grynai dekoratyvi – pavyzdžiui, abstraktus fonas – geriau palikti alt tekstą tuščią, kad ekrano skaitytuvas ją praleis. Priešingu atveju, neregys klausytojas bus bombarduojamas nereikšmingais aprašymais, kurie tik trukdo pasiekti tikrąjį turinį.
Infografikai – atskiras iššūkis. Jie vizualiai patrauklūs ir efektyvūs, bet dažnai visiškai neprieinami. Jei kuriate infografiką, būtinai pateikite visą informaciją ir teksto formatu. Ne santrauką – visą informaciją. Duomenų lentelės turėtų būti prieinamos kaip tikros HTML lentelės, o ne vien kaip paveikslėliai.
Vaizdo turinys: kai vaizdas virsta garsu
Video turinys auga eksponentiškai. Socialinėje žiniasklaidoje, naujienų portaluose, net tradicinėse spausdintose leidiniuose – visur matome video. Bet kiek iš jų yra prieinami?
Subtitrai – tai ne priedas, o būtinybė. Ir ne tik kurtiesiems. Subtitrus naudoja žmonės triukšmingose vietose, tie, kuriems ne gimtoji kalba, žmonės su klausos sutrikimais, kurie gali girdėti, bet ne visada aiškiai suprasti. Tyrimai rodo, kad daugiau nei 80 procentų žmonių, žiūrinčių video socialinėje žiniasklaidoje, daro tai be garso. Subtitrai padidina jūsų auditorijos pasiekiamumą ne kartais, o dešimtimis kartų.
Bet subtitrai turi būti kokybiški. Automatiškai generuoti subtitrai – geras pradžios taškas, bet jie dažnai klysta, ypač su vardais, vietovardžiais, specialia terminija. Visada peržiūrėkite ir pataisykite. Kurdamas subtitrus, įtraukite ne tik žodžius, bet ir garsinius efektus: [plojimai], [šūviai fone], [liūdna muzika]. Tai suteikia konteksto, kuris kurtiesiems kitaip būtų nepasiekiamas.
Audio aprašymas – dar vienas svarbus elementas. Tai papildomas garso takelis, aprašantis vizualinius elementus, kurie nėra akivaizdūs iš dialogo ar garso. Pavyzdžiui, jei reportaže rodote dokumentus ar grafikus, audio aprašymas paaiškina, kas matoma ekrane. Taip, tai reikalauja papildomo darbo, bet tai daro jūsų turinį prieinamą milijonams žmonių.
Tiesiogiai transliacijai ir podkastams – garsas kaip pagrindas
Podkastai ir tiesioginis transliavimas tapo neatsiejama žurnalistikos dalimi. Daugeliui žmonių su regos negalia – tai puikus būdas gauti informaciją. Bet ką daryti kurtiesiems ar neprigirdintiems?
Tiesioginiams transliacijoms reikia realaus laiko subtitrų. Taip, tai sudėtinga ir brangu, bet technologijos tobulėja. Yra profesionalių stenografų, kurie gali sukurti realaus laiko subtitrus, ir automatinės sistemos, kurios, nors ir ne tobulos, geriau nei nieko.
Podkastams pateikite transkriptus – pilnus, redaguotus tekstinius įrašus. Tai ne tik padaro turinį prieinamą kurtiesiems, bet ir pagerina SEO, leidžia žmonėms cituoti jus tiksliau, ir suteikia galimybę greitai peržiūrėti turinį tiems, kurie nori rasti konkrečią informaciją neperklausydami viso epizodo.
Kalbant apie garso kokybę – ji svarbi visiems, bet ypač žmonėms su klausos sutrikimais. Fono triukšmas, aidas, persidengiančios kalbos – visa tai daro turinį sunkiai suprantamą. Investuokite į gerus mikrofonus, įrašinėkite tyliose patalpose, redaguokite atidžiai.
Socialinė žiniasklaida: kur prieinamumas dažnai pamirštamas
Socialinė žiniasklaida tapo pagrindine naujienų platinimo platforma. Bet ji taip pat vieta, kur prieinamumas dažniausiai ignoruojamas. Greitai paskelbi nuotrauką su tekstu ant jos, įdedi kelis emotikonus, ir viskas. Bet tai katastrofa prieinamumo požiūriu.
Tekstas ant paveikslėlių – viena didžiausių problemų. Jei svarbi informacija yra tik kaip tekstas ant nuotraukos, ji nepasiekiama ekrano skaitytuvams. Visada dubliuokite tą informaciją įrašo tekste arba alt tekste. Taip, tai reiškia, kad kartais jūsų įrašas bus ilgesnis, bet prieinamumas svarbiau nei estetika.
Emotikonai – juokingi ir išraiškingai, bet ekrano skaitytuvas juos skaito pažodžiui. 🔥🔥🔥 tampa „ugnis, ugnis, ugnis”. Naudokite juos saikingai ir prasmingai. Ir prašau, nedėkite jų kiekvieno žodžio viduryje – tai daro tekstą visiškai nesuprantamą.
Hashtagai turėtų būti rašomi CamelCase – kiekvienas žodis prasideda didžiąja raide: #KlimatoKaita, o ne #klimatokaita. Tai leidžia ekrano skaitytuvams teisingai ištarti kiekvieną žodį.
Video socialinėje žiniasklaidoje visada turėtų turėti subtitrus. Facebook, Instagram, Twitter – visos šios platformos palaiko subtitrus. Naudokite šią funkciją. Ir nepasitikėkite tik automatiniais subtitrais – patikrinkite juos.
Interaktyvus turinys ir specialieji projektai
Interaktyvios grafikos, žemėlapiai, testai – visa tai daro žurnalistiką įdomesnę ir patrauklesnę. Bet dažnai šie elementai sukuriami be jokio dėmesio prieinamumui.
Klaviatūros navigacija – absoliuti būtinybė. Ne visi gali naudoti pelę. Žmonės su judėjimo sutrikimais, neregiai – jie navigacijai naudoja klaviatūrą. Visi jūsų interaktyvūs elementai turi būti pasiekiami naudojant tik Tab, Enter, ir rodyklių klavišus.
Spalvos neturėtų būti vienintelis informacijos perdavimo būdas. Jei jūsų žemėlapyje skirtingos zonos žymimos tik spalvomis, spalvų aklumą turintys žmonės (o tai apie 8 procentai vyrų) negalės skaityti informacijos. Naudokite ir kitas priemones – tekstūras, etiketes, simbolius.
Animacijos ir automatinis turinys gali sukelti problemų žmonėms su epilepsija ar vestibuliniais sutrikimais. Suteikite galimybę sustabdyti animacijas. Vengkite mirksėjimo dažnesnio nei 3 kartai per sekundę. Ir visada įspėkite, jei turinys gali sukelti fotosensityvines reakcijas.
Formos – jei jūsų projekte yra apklausų ar komentarų formų – jos turi būti aiškiai paženklinti. Kiekvienas laukas turi turėti aiškią etiketę, klaidos pranešimai turi būti konkretūs ir suprantami, o ne tik raudonai pažymėti laukai.
Kada prieinamumas tampa kultūra, o ne užduotimi
Žinau, ką galvojate. Visa tai skamba kaip daug papildomo darbo. Ir taip, iš pradžių tai reikalauja pastangų. Bet kaip ir su bet kokiu įgūdžiu, praktikuojant tai tampa antrąja prigimtimi.
Pradėkite nuo mažų žingsnių. Gal šią savaitę sutelkite dėmesį į alt tekstus. Kitą – į subtitrus. Po mėnesio pastebėsite, kad tai jau nebeatrodo kaip papildomas darbas, o kaip natūrali darbo eigos dalis.
Įtraukite prieinamumą į savo redakcijos standartus. Kaip tikrinate faktus prieš publikuodami, taip turėtumėte tikrinti ir prieinamumą. Sukurkite kontrolinį sąrašą: ar yra alt tekstai? Ar subtitrai patikrinti? Ar spalvų kontrastas pakankamas? Ar tekstas struktūruotas teisingai?
Mokykite savo komandą. Prieinamumas nėra tik techninės komandos ar dizainerių atsakomybė – tai kiekvieno, kuris kuria turinį, atsakomybė. Organizuokite mokymus, dalinkitės gerąja patirtimi, kvieskite žmones su negalia konsultuoti ir testauti jūsų turinį.
Ir svarbiausia – klausykitės savo auditorijos. Jei žmogus su negalia sako, kad jūsų turinys jam neprieinamas, netikrinkite su juo – tikėkite juo. Jie yra ekspertai savo patirtyje. Jų grįžtamasis ryšys yra neįkainojamas.
Prieinamumas nėra kliūtis kūrybai ar inovacijoms. Priešingai, jis skatina mus mąstyti plačiau, ieškoti naujų sprendimų, būti įtraukesniems. Kai kuriate turinį, prieinamą visiems, jūs ne tik plečiate savo auditoriją – jūs darote žurnalistiką geresnę. Nes gera žurnalistika yra ta, kuri pasiekia žmones. Visus žmones. Be išimčių, be barjerų, be atsiprašymų. Tai ne papildoma funkcija – tai tai, kas daro mus tikrais viešosios informacijos sargais demokratinėje visuomenėje.