Kodėl prieinamumas žiniasklaidoje – ne prabanga, o būtinybė
Prisimenu vieną pokalbį su kolege, kuri dirba viešojoje televizijoje. Ji pasakojo, kaip po vieno reportažo gavo laišką nuo kurčio žiūrovo: „Dėkoju už subtitrų įtraukimą, bet ar galėtumėte juos padaryti ne geltonus ant balto fono? Aš tiesiog nieko nemačiau.” Toks paprastas dalykas, o kiek reiškė tam žmogui.
Lietuva turi daugiau nei 400 tūkstančių žmonių su įvairaus pobūdžio negalia. Tai ne kokia nors mažuma – tai beveik 15 procentų visų gyventojų. O jei pridėsime vyresnius žmones, kurie turi regėjimo ar klausymo problemų, skaičius išauga dar labiau. Ir visi jie nori būti informuoti, visi nori skaityti naujienas, žiūrėti reportažus, klausytis pokalbių.
Tačiau realybė dažnai būna kitokia. Daugelis naujienų portalų vis dar nepritaikyti ekrano skaitytuvams. Vaizdo įrašai neturi subtitrų. Straipsniai parašyti taip sudėtingai, kad net žmogui be kognityvinių sunkumų sunku suprasti, apie ką ten iš viso kalba. O apie gestų kalbos vertimą televizijoje – geriau net nepradėkime.
Kas yra prieinamos naujienos ir kam jos reikalingos
Prieinamos naujienos – tai ne kažkokia speciali versija „tiems žmonėms”. Tai tiesiog gerai padaryta žurnalistika, kurią gali suprasti ir vartoti kuo platesnis žmonių ratas. Kaip sakė vienas mano pažįstamas redaktorius: „Jei tavo straipsnį gali suprasti ir mano močiutė, ir mano sūnėnas su disleksija, ir mano kaimynas su regėjimo negalia – vadinasi, tu gerai padirbėjai.”
Žmonės su regėjimo negalia naudoja ekrano skaitytuvus – programas, kurios garsiai perskaito ekrane esantį tekstą. Bet jei tavo svetainė blogai sukurta, ta programa tiesiog nesusigaudys, ką skaityti ir kokia tvarka. Žmonės su klausymo negalia reikalauja subtitrų vaizdo įrašuose ir gestų kalbos vertimo tiesioginėse transliacijose. O žmonės su kognityviniais sunkumais – paprastesnės kalbos, aiškios struktūros, vizualinių pagalbininkų.
Bet štai kas įdomu: kai darai naujienas prieinamas neįgaliesiems, jos tampa patogesnės visiems. Subtitrai praverčia ne tik kurtiesiems, bet ir tiems, kas žiūri vaizdo įrašą viešajame transporte be ausinių. Paprasta kalba padeda ne tik žmonėms su kognityviniais sunkumais, bet ir tiems, kas skuba ir nori greitai suprasti esmę. Gera svetainės struktūra palengvina gyvenimą visiems.
Tekstinės naujienos: kaip rašyti, kad suprastų visi
Pradėkime nuo pagrindų – kaip parašyti straipsnį, kurį galėtų suprasti kuo daugiau žmonių. Pirmiausia – pamiršk sudėtingą kalbą. Aš žinau, kad žurnalistikos mokyklose mus mokė rašyti „profesionaliai”, bet dažnai tas profesionalumas virsta nesuprantamu žargonu.
Vietoj „vyriausybė inicijavo konsultacijas dėl teisės aktų pakeitimo” rašyk „vyriausybė pradėjo kalbėtis apie įstatymų keitimą”. Vietoj „pandemijos sukeltos krizės kontekste” – „dėl pandemijos”. Tai ne primityvumas, tai pagarba skaitytojui.
Struktūra irgi svarbu. Vienas ilgas pastraipas – košmaras bet kam, o ypač žmonėms su disleksija ar dėmesio sutrikimais. Daryk trumpesnius pastraipus. Naudok tarpinius antraščių. Suskaidyk informaciją į valdomus gabalus. Jei rašai apie sudėtingą temą, padaryk atskirą laukelį su pagrindinių terminų paaiškinimais.
Nuorodos – dar viena svarbi detalė. Vietoj „spausk čia” ar „daugiau informacijos rasite šioje nuorodoje”, rašyk konkrečiai: „Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys apie vakcinaciją”. Ekrano skaitytuvai dažnai perskaito tik pačią nuorodą, be konteksto, todėl ji turi būti informatyvi.
Ir dar vienas dalykas – alternatyvus tekstas paveikslėliams. Kiekvienas straipsnyje esantis vaizdas turi turėti aprašymą. Ne „nuotrauka1.jpg”, o „Sveikatos apsaugos ministrė Aušrinė Armonaitė kalba spaudos konferencijoje”. Tai užtrunka papildomą minutę, bet žmogui su regėjimo negalia tai reiškia skirtumą tarp supratimo ir nesupratimo, kas vyksta.
Vaizdo turinys: subtitrai, aprašymai ir gestų kalba
Vaizdo įrašai – tai atskira istorija. Ir čia problemų būna daugiausia. Esu matęs neįtikėtinai daug naujienų portalų, kurie įkelia vaizdo reportažus be jokių subtitrų. O kai paklausi, kodėl, atsako: „Tai užtrunka laiko” arba „Mes neturime biudžeto”.
Bet realybė tokia: subtitrai nebėra prabanga. Yra automatinių subtitrų generavimo įrankiai, kurie veikia gana neblogai. Taip, juos reikia pataisyti rankomis, nes automatika daro klaidų, bet tai vis tiek greičiau nei rašyti viską nuo nulio. YouTube turi integruotą automatinių subtitrų funkciją. Facebook irgi. Tereikia ją įjungti ir patikrinti rezultatą.
Kai darai subtitrus, atmink kelis dalykus. Pirma, jie turi būti sinchronizuoti su garsu – ne per greiti, ne per lėti. Antra, jie turi būti įskaitomi – pakankamo dydžio, kontrastingos spalvos. Baltų raidžių su juodu kontūru ant bet kokio fono – beveik visada geras pasirinkimas. Trečia, įtrauk ne tik žodžius, bet ir svarbius garsus: [plojimai], [sirenos ūžesys], [liūdna muzika]. Tai svarbu kontekstui.
Gestų kalbos vertimas – dar aukštesnis lygis. Lietuva turi įsipareigojimus pagal JT Neįgaliųjų teisių konvenciją užtikrinti gestų kalbos prieinamumą. Viešoji televizija ir radijas turi tam skirtas programas, bet privačioje žiniasklaidoje tai vis dar retenybė. Jei jūsų organizacija gali sau leisti gestų kalbos vertėją bent svarbiausių laidų metu – tai būtų puiku. Jei ne – bent subtitrai yra būtinybė.
Dar vienas aspektas – garso aprašymas regėjimo negalią turintiems žmonėms. Jei jūsų reportaže yra svarbios vizualinės detalės, kurios neaprašytos žodžiais, pagalvokite, kaip jas įtraukti. Pavyzdžiui, jei rodote grafiką, pasakykite, ką jis rodo. Jei filmuojate protesto akciją, aprašykite, ką matote: kiek žmonių, kokie plakatai, kokia atmosfera.
Interneto svetainių prieinamumas: techniniai aspektai
Dabar pereikime prie techninės pusės. Jūsų naujienų portalo dizainas ir kodas turi atitikti tam tikrus standartus, kad būtų prieinamas. Pasaulyje yra WCAG (Web Content Accessibility Guidelines) – tai tarptautiniai interneto prieinamumo standartai. Lietuva juos yra įtvirtinusi teisės aktuose, bent jau viešajam sektoriui.
Bet kas konkrečiai tai reiškia praktikoje? Pirma, jūsų svetainė turi būti navigiojama klaviatūra, be pelės. Daugelis žmonių su judėjimo negalia negali naudoti pelės. Jie naudoja klaviatūrą arba specialius įrenginius, kurie veikia kaip klaviatūra. Išbandykite patys – pabandykite naršyti savo svetainę tik su Tab, Enter ir rodyklių klavišais. Jei nepavyksta – turite problemą.
Antra, spalvų kontrastas. Tekstas turi būti aiškiai įskaitomas. Šviesiai pilki šriftai ant balto fono gal ir atrodo „moderniai”, bet žmonės su silpnu regėjimu jų tiesiog nemato. Yra specialių įrankių, kurie patikrina, ar jūsų spalvų kontrastas atitinka standartus. Pasinaudokite jais.
Trečia, struktūra. Jūsų HTML kodas turi būti semantiškai teisingas. Antraštės turi būti žymimos h1, h2, h3 tagais, ne tik padidintu šriftu. Sąrašai turi būti daromi su ul ir ol tagais. Lentelės turi turėti tinkamus header’ius. Kodėl tai svarbu? Nes ekrano skaitytuvai naudoja šią struktūrą, kad padėtų žmonėms orientuotis puslapyje.
Ketvirta, formos. Jei jūsų svetainėje yra paieškos laukas, komentarų forma ar prenumeratos registracija, įsitikinkite, kad ji prieinama. Kiekvienas įvesties laukas turi turėti aiškią etiketę. Klaidos pranešimai turi būti suprantami ir konkrečiai nurodyti, kas negerai. „Klaida” – blogas pranešimas. „Prašome įvesti galiojantį el. pašto adresą” – geras pranešimas.
Socialiniai tinklai: kaip dalintis naujienomis prieinamai
Socialiniai tinklai tapo neatsiejama naujienų platinimo dalimi. Bet čia irgi yra savo prieinamumo taisyklės, kurias daugelis ignoruoja.
Facebook, Instagram, Twitter (ar kaip jis ten dabar vadinasi) – visuose galima ir reikia pridėti alternatyvų tekstą prie nuotraukų. Tai ne automatinis dalykas, reikia specialiai įvesti. Kai įkeliame nuotrauką į Facebook, yra mygtukas „Redaguoti alt tekstą”. Naudokite jį. Aprašykite, kas nuotraukoje. Tai užtrunka 10 sekundžių, bet žmogui su regėjimo negalia tai reiškia, kad jis supras, apie ką jūsų įrašas.
Hashtag’ai – rašykite juos CamelCase stiliumi, t.y. kiekvieno žodžio pirmą raidę didžiąja. Ne #lietuvospolitika, o #LietuvosPolitika. Kodėl? Nes ekrano skaitytuvai taip geriau atpažįsta atskirus žodžius ir gali juos taisyklingai perskaityti.
Emoji – naudokite juos protingai. Vienas-du emoji įraše – gerai. Dešimt emoji iš eilės – košmaras ekrano skaitytuvui, nes jis perskaitys kiekvieno pavadinimą. Įsivaizduokite, kaip skamba: „šypsena su ašaromis, širdis, ugnis, šimtas taškų, rankos plojančios…” Ir taip toliau. Nuobodu ir erzinantis.
Jei dalinate vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose, įsitikinkite, kad jis turi subtitrus. Daugelis žmonių žiūri vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose be garso – viešajame transporte, darbe, vėlai vakare, kai namuose miega kiti. Subtitrai padidina žiūrimumą ne tik neįgaliesiems, bet ir visiems kitiems.
Tiesioginės transliacijos ir renginiai
Kai transliuojate spaudos konferenciją, debatus ar kitą tiesioginį renginį, prieinamumas tampa ypač svarbus. Ir čia reikia planuoti iš anksto.
Subtitrai tiesioginėje transliacijoje – techniškai sudėtingiau nei įrašytame vaizdo įraše, bet įmanoma. Yra profesionalių stenografų, kurie gali realiuoju laiku rašyti subtitrus. Taip, tai kainuoja, bet jei tai svarbus renginys – verta investuoti. Alternatyva – automatiniai subtitrai, kurie šiais laikais jau veikia neblogai, nors ir ne idealiai.
Gestų kalbos vertėjas – idealus variantas tiesioginėms transliacijoms. Jei organizuojate spaudos konferenciją ir žinote, kad ji bus transliuojama, pakvieskite gestų kalbos vertėją. Jis ar ji turėtų būti matomas kadre, pakankamo dydžio, su geru apšvietimu. Dažnai matau transliacijas, kur vertėjas yra mažytėje langelyje kampe, vos įžiūrimas – tai ne gerai.
Jei organizuojate fizinį renginį žurnalistams ar visuomenei, pagalvokite apie prieinamumą iš anksto. Ar patalpa prieinama vežimėliu? Ar yra indukcijos kilpa klausos aparatų naudotojams? Ar galima užsakyti gestų kalbos vertimą? Ar medžiaga bus pateikta prieinamais formatais?
Viena žiniasklaidos organizacija man pasakojo, kaip jie organizavo diskusiją apie socialinę politiką ir pamiršo pagalvoti apie prieinamumą. Atėjo žmogus vežimėlyje ir negalėjo patekti į salę, nes buvo tik laiptai. Ironija ta, kad diskusija buvo būtent apie neįgaliųjų teises. Po to jie niekada daugiau nepadarė tokios klaidos.
Mokymai ir organizacinė kultūra
Visa tai, apie ką kalbėjome, neveiks, jei prieinamumas nebus integruotas į jūsų organizacijos kultūrą. Tai negali būti vieno žmogaus atsakomybė ar „papildomas darbas, kai yra laiko”. Tai turi būti standartinė praktika.
Redaktoriai turi žinoti apie prieinamumo reikalavimus ir tikrinti, ar jie įgyvendinti. Žurnalistai turi būti mokomi rašyti prieinamai. Techninė komanda turi suprasti WCAG standartus. Socialinių tinklų administratoriai turi žinoti, kaip pridėti alt tekstą.
Organizuokite mokymus. Pakvieskite žmonių su negalia papasakoti apie jų patirtį. Kai išgirsti realų žmogų, pasakojantį, kaip jis negali pasiekti naujienų dėl to, kad svetainė blogai sukurta, tai veikia stipriau nei bet kokie teoriniai argumentai.
Įtraukite prieinamumo tikrinimą į savo darbo procesus. Prieš publikuojant straipsnį – ar pridėtas alt tekstas prie nuotraukų? Prieš įkeliant vaizdo įrašą – ar yra subtitrai? Prieš paleidžiant naują svetainės versiją – ar ji patikrinta su ekrano skaitytuvu?
Ir dar vienas svarbus dalykas – klausykite grįžtamojo ryšio. Jei žmogus su negalia parašo, kad kažkas jūsų svetainėje neveikia – neignoruokite. Tai vertinga informacija, kuri padės jums tapti geresniais.
Kai prieinamumas tampa įpročiu, o ne našta
Pradžioje visa tai gali atrodyti kaip daug papildomo darbo. Dar vienas dalykas, apie kurį reikia pagalvoti. Dar vienas žingsnis procese. Bet iš tiesų, kai tai tampa įpročiu, tai nebėra našta. Tai tiesiog dalis normalaus darbo.
Vienas kolega man sakė: „Dabar aš net negaliu įsivaizduoti, kaip anksčiau įkeldavau nuotrauką be alt teksto. Tai tapo taip automatiškai, kaip ir pavadinimo rašymas.” Ir būtent taip turėtų būti.
Prieinamos naujienos – tai ne specialus projektas, ne kažkas, ką darome kartą per metus per Tarptautinę neįgaliųjų dieną. Tai kasdienė praktika, kuri rodo, kad mes gerbiame visus savo skaitytojus, žiūrovus, klausytojus. Kad mes suprantame savo atsakomybę kaip žiniasklaidos darbuotojai – informuoti visuomenę, visą visuomenę, be išimčių.
Taip, kartais tai reikalauja papildomų pastangų. Kartais tai kainuoja pinigų. Bet galų gale, kokia prasmė kurti turinį, jei didelė dalis žmonių jo negali pasiekti? Tai kaip statyti tiltą ir palikti jį nepabaigtą – jis atrodo įspūdingai, bet neatlieka savo funkcijos.
Ir štai kas įdomu: kai pradedi galvoti apie prieinamumą, tu pradedi galvoti apie kokybę apskritai. Paprastesnė kalba, aiškesnė struktūra, geresnė navigacija – visa tai daro tavo turinį geresnį visiems. Prieinamumas nėra kažkas atskiro nuo geros žurnalistikos. Tai yra geros žurnalistikos dalis.
Taigi gal laikas nustoti galvoti apie prieinamumą kaip apie „jų” problemą ir pradėti galvoti apie tai kaip apie mūsų bendrą atsakomybę. Informacija – tai galia. Ir kiekvienas turi teisę į tą galią.