Informacijos amžius ar dezinformacijos amžius?
Kiekvieną rytą atsibundame ir pirmiausia griebiam telefoną. Naujienų srautas – nepaliaujamas, triukšmingas, dažnai prieštaringas. Vienas portalas rašo viena, kitas – visiškai priešingai. Kas meluoja? Kas sako tiesą? O gal abu klysta? Šie klausimai nebėra akademiniai – jie tiesiogiai veikia tai, kaip mes balsuojame, ką perkame, kuo tikime.
Problema ta, kad niekas mūsų nemokė skaityti naujienų. Mokykloje mokė skaityti tekstus, analizuoti literatūrą, spręsti lygtis – bet ne atpažinti, kada žurnalistas (ar kas nors, kas save taip vadina) bando tave apgauti.
Pirmas žingsnis: klausk, kas tau tai sako
Prieš patikėdamas bet kuria naujiena, sustok ir pažiūrėk – kas ją parašė? Ne tik portalo pavadinimas, bet ir konkretus autorius. Ar jis turi vardą? Ar galima rasti jo kitus tekstus? Ar jis apskritai egzistuoja?
Anoniminiai straipsniai – jau pirmasis signalas susimąstyti. Žinoma, kartais autoriai slepia tapatybę dėl saugumo priežasčių, bet dažniausiai anonimiškai rašoma todėl, kad niekas nenori prisiimti atsakomybės už tai, kas parašyta.
Taip pat verta pasižiūrėti į patį portalą. Kada jis įkurtas? Kas jį finansuoja? Ar yra kontaktai, redakcijos politika? Rimti leidiniai šią informaciją viešina be jokių pastangų – ją nesunku rasti. Jei portalo skiltyje „Apie mus” rašoma kažkas migloto apie „nepriklausomą žurnalistiką” be jokių konkrečių vardų ar adresų – tai turėtų kelti klausimų.
Emocijos kaip manipuliacijos įrankis
Dezinformacija retai būna šalta ir nuobodi. Ji dažniausiai verčia tave pykti, bijoti arba pasijusti pranašesniam už kitus. Tai nėra atsitiktinumas – tai strategija.
Kai skaitai naujieną ir jauti, kaip kraujas verda venose, sustok. Ne todėl, kad emocijos blogai – jos natūralios. Bet todėl, kad stipri emocinė reakcija dažnai išjungia kritinį mąstymą. Ir būtent to kai kurie autoriai siekia.
Atkreipk dėmesį į antraštę. Ar ji šaukia? Ar naudoja žodžius kaip „šokiruojantis”, „skandalingas”, „tai, ko jie nenori, kad žinotum”? Tokios antraštės dažnai žada daugiau nei straipsnis gali duoti – ir dažnai straipsnis visai nepatvirtina to, ką antraštė implikuoja. Tai vadinama clickbait’u, bet kai kurie atvejai peržengia paprastos reklaminės apgavystės ribas ir tampa tikra dezinformacija.
Šaltiniai – ne dekoracija
Rimtas straipsnis remiasi konkrečiais šaltiniais. Ne „ekspertai teigia” ar „tyrimai rodo” – o konkrečiai: kurie ekspertai, koks tyrimas, kada atliktas, kur paskelbtas. Jei šaltiniai migloti arba jų apskritai nėra, tai rimta raudona vėliava.
Kita problema – šaltiniai egzistuoja, bet yra iškreipti. Straipsnis gali cituoti realų tyrimą, bet pateikti tik tą jo dalį, kuri patvirtina norimą žinutę, nutylint viską, kas prieštarauja. Todėl kai tik įmanoma – eik prie pirminio šaltinio. Jei straipsnis remiasi kitu straipsniu, kuris remiasi dar kitu straipsniu – tai jau turėtų kelti įtarimų.
Ir dar vienas dalykas: patikrink, ar tą pačią naujieną rašo kiti, nepriklausomi šaltiniai. Jei apie kažkokį svarbų įvykį rašo tik vienas portalas, o visi kiti tyli – arba jis turi išskirtinę informaciją (kas pasitaiko), arba informacija yra abejotina.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai meluoja taip pat gerai kaip tekstas
Vizualinis turinys sukuria stipresnį įspūdį nei tekstas – tai žino visi, kas nors kiek domisi psichologija. Ir dezinformacijos kūrėjai tai žino puikiai.
Sena nuotrauka iš kito konteksto gali būti pateikiama kaip šiandienos įvykio dokumentas. Vaizdo įrašas iš vienos šalies gali būti pristatomas kaip filmuotas kitoje. Prieš dalindamasis šokiruojančia nuotrauka, įmeskite ją į Google Images arba TinEye atvirkštinę paiešką – dažnai paaiškėja, kad nuotrauka yra keleri metai senesnė nei teigiama, arba visai iš kitos vietos.
Su vaizdo įrašais sunkiau, bet ir čia yra įrankių. InVID arba WeVerify plėtiniai naršyklėje leidžia patikrinti vaizdo įrašų autentiškumą. Tai užtrunka kelias minutes, bet gali apsaugoti nuo to, kad nepasidalintum kažkuo, kas vėliau pasirodys esą klastotė.
Kai tiesa tampa reliatyvi
Vienas subtiliausių manipuliacijos būdų – ne tiesioginis melas, o selektyvus tiesos pasirinkimas. Visi faktai gali būti tikri, bet jų atranka ir pateikimas sukuria visiškai klaidingą bendrą vaizdą.
Pavyzdžiui: „Nusikalstamumas mieste išaugo 50 procentų.” Skamba baisiai. Bet jei praėjusiais metais buvo du nusikaltimai, o šiais – trys, tai statistiškai tiesa, bet praktiškai – beveik nieko nereiškia. Kontekstas čia yra viskas, ir jo nebuvimas – taip pat manipuliacijos forma.
Panašiai veikia ir „abi pusės” žaidimas – kai rimtai diskutuojamos pozicijos, kurios iš tikrųjų nėra lygiavertės. Klimato kaita – ne nuomonių klausimas, bet kai kurie leidiniai ją pateikia kaip „diskutuotiną temą”, suteikdami vienodą svorį mokslininkams ir pseudomokslininkams.
Kai jau nežinai, kuo tikėti
Yra momentas, kai žmogus, pradėjęs kritiškai vertinti informaciją, patenka į kitą spąstą – pradeda netikėti viskuo. „Visi meluoja”, „viskas yra propaganda” – tai taip pat yra dezinformacijos tikslas. Cinizmas ir apatija yra tokios pat žalingos kaip naivus patiklumas.
Kritinis mąstymas nereiškia visiško skepticizmo. Jis reiškia gebėjimą atskirti, kur yra tvirtesnis pagrindas, o kur – smėlis. Lietuvoje veikia keli faktų tikrinimo projektai – „Demaskuok”, „15min” faktų tikrinimo skyrius. Tarptautiniu lygiu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „Reuters Fact Check”. Tai ne tobuli šaltiniai, bet jie bent jau dirba pagal aiškią metodologiją ir viešina savo klaidas.
Galiausiai – kalbėkis su žmonėmis. Ne tam, kad įtikintum juos savo tiesa, bet tam, kad išgirstum skirtingus požiūrius. Informaciniai burbulai susidaro ne tik socialiniuose tinkluose – jie susidaro ir mūsų galvose, kai nustojame klausytis tų, kurie galvoja kitaip.
Skaityti – tai vis dar galios aktas
Informacinis raštingumas nėra kažkoks elitinis įgūdis, skirtas žurnalistams ar akademikams. Tai išgyvenimo įrankis šiuolaikiniame pasaulyje – toks pat svarbus kaip mokėjimas vairuoti ar susitvarkyti su mokesčių deklaracija. Gal net svarbesnis, nes tai, kuo tikime, formuoja tai, kaip gyvename ir kaip balsuojame.
Niekas nėra visiškai apsaugotas nuo manipuliacijos – net ir tie, kurie apie tai rašo straipsnius. Bet skirtumas tarp to, kas mąsto kritiškai, ir to, kas priima viską nekritiškai, yra milžiniškas. Pirmasis kartais klysta. Antrasis – dažnai.
Taigi kitą kartą, kai kažkas tave supykdys internete – prieš dalindamasis, prieš rašydamas komentarą, prieš patikėdamas – tiesiog sustok. Minutei. Ir paklausk: kas man tai sako, kodėl jie man tai sako, ir ar yra priežasčių manyti, kad tai tiesa? Trys klausimai. Trys minutės. Kartais to pakanka.