Ekrano skaitytuvai ir tai, ko portalai nesuvokia
Žmogus, kuris nemato, naujienas skaito ausimis. Ekrano skaitytuvas – programa kaip NVDA ar JAWS – balsu perskaito viską, kas yra ekrane. Skamba paprasta, bet realybė yra tokia, kad dauguma Lietuvos naujienų portalų šiems įrankiams yra tiesiog chaosas. Reklaminiai blokai, pop-up langai, automatiškai grojantys vaizdo įrašai – visa tai ekrano skaitytuvas bando perskaityti kartu su straipsnio tekstu, ir rezultatas primena radijo stotį, kuri transliuoja tris programas vienu metu.
Problema ne tik techninė. Ji atspindi tai, kad kuriant portalus niekas tiesiog nepagalvojo apie neįgaliuosius kaip apie skaitytojus. Ne iš piktavališkumo – tiesiog iš įpročio.
Alternatyvūs tekstai ir kodėl jų nebuvimas yra tikra problema
Nuotraukos naujienų straipsniuose dažnai perteikia dalį informacijos – protestuotojų skaičių, politiko veido išraišką, nelaimės mastą. Kai prie nuotraukos nėra alternatyvaus teksto (alt text), neregys tiesiog gauna „image_20241103_final_v2.jpg”. Arba nieko.
Tai nėra sudėtinga problema techniškai. Alt tekstą parašyti užtrunka trisdešimt sekundžių. Bet tai reikalauja, kad redakcija apskritai žinotų, jog toks dalykas egzistuoja ir yra svarbus. Daugelyje redakcijų to tiesiog nežino.
Panašiai su infografikomis. Naujienų portalai jas myli – jos atrodo gerai, dalijasi socialiniuose tinkluose. Bet infografika be tekstinės alternatyvos neįgaliajam yra kaip užrakinta durys be rankenos.
Spalvų kontrastas ir šrifto dydis – ne tik estetikos reikalas
Silpnaregiai – žmonės, kurie dar kažką mato, bet ne viską – susiduria su kita problema. Daugelis portalų dizainerių mėgsta šviesiai pilką tekstą ant balto fono. Atrodo minimalistiškai ir šiuolaikiškai. Bet žmogui su prastos kokybės regėjimu tai tiesiog neregi tekstas.
WCAG standartas (tai tarptautinės rekomendacijos dėl žiniatinklio prieinamumo) nurodo minimalų kontrasto santykį tarp teksto ir fono. Dauguma portalų šio standarto neatitinka. Ne todėl, kad tai būtų brangu įgyvendinti – tiesiog niekas netikrina.
Šrifto didinimas taip pat dažnai sulaužo portalų išvaizdą – tekstas išlenda iš blokų, meniu susimaišo. Tai reiškia, kad svetainė buvo kuriama tik vienam ekrano dydžiui ir vienam žiūrėjimo būdui.
Klausos negalią turintys skaitytojai ir vaizdo įrašų problema
Žurnalistika vis labiau tampa vaizdo žurnalistika. Interviu, reportažai, tiesioginės transliacijos – visa tai kurtiesiems ir neprigirdintiems yra prieinama tik tada, kai yra subtitrai. Automatiniai subtitrai, kuriuos generuoja YouTube ar kitos platformos, lietuvių kalbai vis dar daro daug klaidų. O rankiniu būdu sukurti subtitrai – retas reiškinys Lietuvos žiniasklaidoje.
Įdomu tai, kad subtitrai padeda ne tik kurtiesiems. Žmogus triukšmingame transporte, žmogus, kuris mokosi lietuvių kalbos, žmogus, kuris tiesiog nori tyliai peržiūrėti vaizdo įrašą darbe – visi jie naudojasi subtitrais. Tai vienas tų atvejų, kai pritaikymas neįgaliesiems pagerina patirtį visiems.
Kognityvinė prieinamumas – apie tai kalbama mažiausiai
Yra žmonių, kuriems sunkiau skaityti ilgus, sudėtingus tekstus – dėl disleksijos, autizmo spektro, trauminio smegenų sužalojimo ar kitų priežasčių. Jiems padėtų aiški struktūra, trumpesni sakiniai, galimybė pasirinkti didesnį šriftą ar kitą šrifto tipą (kai kurie šriftai, kaip OpenDyslexic, sukurti specialiai disleksikams).
Naujienų portalai apie tai negalvoja beveik niekada. Nors sprendimai nėra revoliucingi – tai daugiau redakciniai ir dizaino sprendimai nei techniniai iššūkiai.
Tad kas iš tikrųjų keičiasi ir kas lieka įstrigę
Yra gerų ženklų. Europos prieinamumo aktas, kuris įsigalios 2025 metais, reikalaus, kad skaitmeninės paslaugos – įskaitant naujienų portalus – atitiktų prieinamumo standartus. Tai reiškia, kad klausimas iš „gražu turėti” tampa „privaloma turėti”.
Bet įstatymas pats savaime nieko nepakeičia, jei nėra supratimo, kodėl tai svarbu. Neįgalieji sudaro apie 15 procentų pasaulio gyventojų. Tai nėra maža grupė, kuriai galima pasakyti „gal kitą kartą”. Tai skaitytojai, kurie nori žinoti, kas vyksta pasaulyje – lygiai taip pat kaip visi kiti. Ir kol portalai to nesuvoks ne kaip techninės pareigos, o kaip elementaraus pagarbos klausimo, pritaikymo sprendimai liks tik rekomendacijų sąrašuose, kurių niekas rimtai neskaito.