Kodėl prieinamumas žiniasklaidoje nėra pasirinkimas, o būtinybė
Kai kalbame apie naujienas internete, dažnai pamirštame, kad ne visi skaitytojai mato, girdi ar suvokia informaciją taip pat. Lietuvoje gyvena apie 400 tūkstančių žmonių su įvairiais negalios poreikiais, o pasaulyje šis skaičius siekia milijardą. Tai ne kažkokia nišinė auditorija – tai didžiulė visuomenės dalis, kuri nori ir turi teisę būti informuota.
Žiniasklaidos portalai dažnai sukuria turinį, galvodami apie „vidutinį” skaitytoją. Problema ta, kad tokio skaitytojo iš tikrųų nėra. Vienas skaito naujienas telefone metro traukinyje, kitas – naudodamas ekrano skaitymo programą, trečias – padidinamąjį stiklą, o ketvirtas galbūt negali naudoti pelės ir naršo tik klaviatūra. Jei jūsų portalas neprisitaiko prie šių skirtingų poreikių, tiesiog prarandate skaitytojus.
Bet čia ne tik apie skaičius. Tai apie pagrindinę žmogaus teisę gauti informaciją. Kai žiniasklaidos portalas neprieinamas, žmonės su negalia lieka izoliuoti nuo visuomeninio gyvenimo, negali dalyvauti demokratiniuose procesuose, nesupranta, kas vyksta jų šalyje. O tai jau rimta problema.
Tekstas, kuris kalba su visais
Pradėkime nuo pagrindų – teksto. Atrodytų, kas čia gali būti sudėtingo? Parašai straipsnį, įkelsi į sistemą ir viskas. Tačiau realybė kiek sudėtingesnė.
Pirma, struktūra. Daugelis žurnalistų rašo teksto bloką po teksto bloko, neskirstydami jo į aiškias dalis. Žmogui, kuris naudoja ekrano skaitymo programą, toks tekstas tampa košmaru. Įsivaizduokite, kad jums reikia išklausyti visą 2000 žodžių straipsnį nuo pradžios iki galo, nes nėra jokios navigacijos. Todėl antraštės – ne dizaino elementas, o funkcinė priemonė. Ir čia svarbu ne tik vizualiai padaryti tekstą didesnį, bet naudoti tinkamus HTML žymenis: h1 pagrindinei antraštei, h2 skyriams, h3 poskyriams. Taip ekrano skaitytuvai gali sukurti straipsnio „žemėlapį”, leidžiantį greitai pereiti prie reikiamos dalies.
Antra, sakinių ilgis ir sudėtingumas. Žurnalistai mėgsta sudėtingus sakinius su daugybe įterptinių konstrukcijų. Tai gali būti literatūriška, bet tikrai ne prieinama. Žmonėms su pažintiniais sunkumais, mokymosi sutrikimais ar tiems, kam lietuvių kalba nėra gimtoji, tokie sakiniai tampa neįveikiama kliūtimi. Rašykite paprasčiau. Ne primityviąu – paprasčiau. Tai skirtingi dalykai.
Trečia, spalvų kontrastas. Pilkas tekstas ant balto fono gali atrodyti elegantiškai, bet žmogui su silpnu regėjimu jis tiesiog neįskaitomas. Minimalus rekomenduojamas kontrasto santykis yra 4.5:1 įprastam tekstui ir 3:1 dideliam tekstui. Yra nemokamų įrankių, kurie tai patikrina – tiesiog įvedate spalvų kodus ir matote, ar jūsų dizainas atitinka standartus.
Dar vienas dažnai ignoruojamas aspektas – nuorodų tekstas. Kai rašote „spauskite čia” arba „daugiau”, ekrano skaitytuvo naudotojui tai neduoda jokios informacijos. Jie dažnai naršo per nuorodų sąrašą, negirdėdami aplinkinio teksto. Todėl nuorodos tekstas turi būti aprašomasis: ne „spauskite čia”, o „skaitykite pilną interviu su ministru”.
Vaizdinė medžiaga, kuri neužkerta kelio
Nuotraukos ir vaizdo įrašai yra šiuolaikinės žurnalistikos stuburas. Bet kaip jas padaryti prieinamas žmonėms, kurie jų nemato arba mato tik iš dalies?
Alternatyvusis tekstas (alt text) yra raktas. Tai trumpas nuotraukos aprašymas, kurį ekrano skaitytuvas perskaito vartotojui. Problema ta, kad daugelis redakcijų šį lauką palieka tuščią arba užpildo beprasmiškai. Pavyzdžiui, rašo „IMG_5847.jpg” arba „nuotrauka”. Tai nieko nepadeda.
Geras alternatyvusis tekstas turėtų atsakyti į klausimą: kokią informaciją šis vaizdas perteikia straipsnio kontekste? Jei tai protesto nuotrauka, nepakanka parašyti „žmonės gatvėje”. Geriau: „Apie 200 žmonių su plakatais prieš mokesčių reformą stovi prie Seimo rūmų”. Jei tai infografika su statistika, alternatyvusis tekstas turėtų perteikti pagrindinius duomenis arba būti nuoroda į tekstinę duomenų versiją.
Tačiau čia reikia balanso. Alternatyvusis tekstas neturėtų būti romanas. Jei nuotrauka yra tik dekoratyvi ir neperteikia svarbios informacijos, galima naudoti tuščią alt atributą (alt=””), kuris nurodys ekrano skaitytuvui ją praleisti. Tai geriau nei versti klausytis nereikšmingo aprašymo.
Vaizdo įrašams situacija dar sudėtingesnė. Čia reikalingi subtitrai – ne tik kurtiesiems, bet ir tiems, kas žiūri be garso viešose vietose, ar tiems, kam sunku suprasti kalbą. Automatiniai subtitrai, kuriuos siūlo YouTube ar Facebook, yra pradžia, bet jie dažnai klysta, ypač su lietuviškais vardais, vietovardžiais ar specifine terminija. Juos būtina peržiūrėti ir pataisyti.
Bet subtitrai – tai tik pusė darbo. Reikia ir garso aprašymo (audio description) – tai papildoma garso takelis, kuris aprašo, kas vyksta ekrane tarp dialogų. Jei reportaže matome, kaip ministras nervingai žvelgia į šoną, o kamera rodo protestuotojus už lango, regėjimo negalią turintis žmogus to nepastebės, nebent kas nors tai pasakys. Taip, tai reikalauja papildomo darbo, bet tai daro jūsų turinį prieinamą.
Navigacija ir sąsajos, kurios nepainioja
Daugelis naujienų portalų atrodo kaip informacijos bazaras. Šoninės juostos su reklama, iššokantys langai, automatiškai paleidžiami vaizdo įrašai, nuorodos į „karštus” straipsnius, socialinių tinklų mygtukai – viskas vienu metu šaukia dėmesio. Vidutiniam vartotojui tai jau erzinanti, bet žmogui su pažintiniais sunkumais ar dėmesio sutrikimu tai gali būti visiškai paralyžuojanti.
Gera navigacija yra paprasta navigacija. Pagrindinis meniu turėtų būti aiškus ir nuoseklus. Jei jame yra išskleidžiamieji meniu, jie turi veikti tiek su pele, tiek su klaviatūra, tiek su lietimo ekranais. Tai skamba savaime suprantama, bet nustebsite, kiek portalų turi meniu, kurie tiesiog neveikia, jei bandote juos naudoti be pelės.
Klaviatūros navigacija apskritai yra kritinė. Daugelis žmonių su judėjimo sutrikimais negali naudoti pelės ir naršo tik klaviatūra. Tai reiškia, kad visi interaktyvūs elementai – nuorodos, mygtukai, formos – turi būti pasiekiami naudojant Tab klavišą. Ir turi būti akivaizdžiai matoma, kuris elementas šiuo metu yra aktyvus (focus state). Daugelis dizainerių šį fokuso indikatorių pašalina, nes mano, kad jis „gadina” dizainą. Bet tai daro svetainę nenaudojamą daliai žmonių.
Paieškos funkcija taip pat svarbi. Jei jūsų portale yra tūkstančiai straipsnių, žmonės turi galėti greitai rasti tai, ko ieško. Paieškos laukas turėtų būti lengvai randamas, o rezultatai – aiškiai pateikti. Ir prašau, nedarykite paieškos, kuri veikia tik su tiksliais raktažodžiais. Žmonės rašo klaidų, naudoja sinonimus – jūsų sistema turi būti pakankamai protinga, kad tai suprastų.
Formos ir komentarai: kai skaitytojas nori bendrauti
Daugelis naujienų portalų turi komentarų sistemas, prenumeratos formas, naujienlaiškių užsakymo laukus. Ir būtent čia prieinamumas dažnai visiškai ignoruojamas.
Formos yra ypač problemiškos. Dažna klaida – laukai be aiškių etikečių. Vietoj to, kad būtų naudojamas tinkamas
Klaidų pranešimai – dar viena skausminga tema. Kai kas nors užpildo formą neteisingai, dažnai klaida parodoma tik raudonu tekstu virš formos: „Klaida: patikrinkite įvestus duomenis”. Bet kuriame lauke klaida? Žmogus, kuris nemato raudonos spalvos (o spalvų aklumas paveikia apie 8% vyrų), tiesiog nežinos, kas negerai. Klaidų pranešimai turi būti aiškūs, konkretūs ir susieti su konkrečiais laukais. Ne „Neteisingas formatas”, o „El. pašto adresas turi turėti @ simbolį”.
CAPTCHA – tai atskira problema. Tos iškraipytos raidės ar „pažymėkite visus šviesoforams” testai, skirti atskirti žmones nuo robotų, dažnai atskiria ir žmones su negalia nuo jūsų turinio. Yra prieinamesnių alternatyvų – pavyzdžiui, „medaus puodo” (honeypot) metodas arba neįkyrūs fono patikrinimai. Jei vis dėlto naudojate CAPTCHA, bent jau pasiūlykite garsinę alternatyvą.
Multimedija ir interaktyvūs elementai
Šiuolaikinė žurnalistika vis labiau remiasi interaktyviais elementais – žemėlapiais, laiko juostomis, duomenų vizualizacijomis. Tai puikūs įrankiai pasakoti sudėtingas istorijas, bet jie gali tapti nepraeinamu barjeru, jei neapgalvoti prieinamumo aspektai.
Interaktyvūs žemėlapiai, pavyzdžiui, dažnai visiškai neprieinami ekrano skaitytuvų naudotojams. Jie mato tik tuščią erdvę arba gauna beprasmišką informaciją. Sprendimas – visada pateikti alternatyvią tekstinę versiją. Jei jūsų žemėlapis rodo rinkimų rezultatus pagal apygardas, turėtų būti ir lentelė su tais pačiais duomenimis. Taip, tai reiškia papildomą darbą, bet tai reiškia ir tai, kad jūsų žurnalistika pasiekia visus.
Slankikliai (sliders) ir karuselės su naujienomis – populiarus dizaino elementas, bet prieinamumo košmaras. Jie dažnai automatiškai keičiasi, neduodant laiko perskaityti, neveikia su klaviatūra, ir ekrano skaitytuvai su jais nesudraugauja. Jei jau naudojate tokius elementus, įsitikinkite, kad: yra pauzės mygtukas, galima naršyti klaviatūra, yra aiškūs indikatoriai, kuri skaidrė dabar rodoma, ir ekrano skaitytuvai praneša apie pasikeitimus.
Podcastai ir audio turinys tampa vis populiaresni žiniasklaidoje. Bet kaip juos padaryti prieinamus kurtiesiems? Reikia transkripcijų. Ne santraukų – pilnų transkripcijų. Taip, tai užima laiko, bet yra įrankių, kurie padeda automatizuoti procesą, o paskui tereikia pataisyti klaidas. Be to, transkripcijos padeda ir SEO, ir leidžia žmonėms greitai rasti konkrečią informaciją nepersiklausant viso įrašo.
Technologiniai standartai ir įrankiai, kurie padeda
Kalbėti apie prieinamumą teoriškai yra viena, bet kaip praktiškai įgyvendinti? Laimei, yra aiškūs standartai ir įrankiai, kurie padeda.
Web Content Accessibility Guidelines (WCAG) 2.1 – tai tarptautinis standartas, apibrėžiantis, kaip padaryti žiniatinklio turinį prieinamą. Jis turi tris lygius: A (minimalus), AA (rekomenduojamas) ir AAA (aukščiausias). Dauguma organizacijų siekia AA lygio, kuris apima tokius dalykus kaip pakankamas spalvų kontrastas, klaviatūros navigacija, alternatyvusis tekstas vaizdams ir daug kitų aspektų.
Lietuvoje viešojo sektoriaus svetainės privalo atitikti šiuos standartus pagal Europos Sąjungos direktyvą. Bet kodėl privačios žiniasklaidos portalai turėtų likti nuošalyje? Jūsų skaitytojai su negalia nėra mažiau svarbūs nei valstybinių institucijų svetainių lankytojai.
Yra daug įrankių, kurie padeda patikrinti prieinamumą. WAVE, axe DevTools, Lighthouse – visi jie nemokami ir gali greitai identifikuoti pagrindines problemas. Tačiau svarbu suprasti, kad automatiniai įrankiai gali aptikti tik apie 30-40% prieinamumo problemų. Likusioms reikia žmogiško vertinimo – o geriausia, testavimo su realiais negalią turinčiais vartotojais.
Turinio valdymo sistemos (CMS) taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Jei jūsų CMS neturi laukų alternatyviajam tekstui, nesukuria tinkamos antraščių hierarchijos arba generuoja neprieinama HTML kodą, jūs kovojate su sistema. Pasirinkite CMS, kuri palaiko prieinamumą iš esmės. WordPress, pavyzdžiui, turi gerus prieinamumo įrankius, jei žinote, kaip juos naudoti.
Ir nepamirškite mobilių įrenginių. Vis daugiau žmonių skaito naujienas telefone, ir prieinamumas mobiliose aplikacijose bei responsive dizaine yra lygiai toks pat svarbus. Jutikliniai ekranai gali būti sudėtingi žmonėms su judėjimo sutrikimais – mygtukai turi būti pakankamai dideli, kad būtų lengva juos paspausti, o interaktyvūs elementai – pakankamai nutolę vienas nuo kito.
Kaip integruoti prieinamumą į redakcijos darbo procesą
Prieinamumas negali būti kažkas, ką pridedi pabaigoje. Tai turi būti įdiegta į visą turinio kūrimo procesą – nuo idėjos iki publikavimo.
Pradėkite nuo komandos mokymo. Daugelis žurnalistų ir redaktorių tiesiog nežino apie prieinamumo poreikius. Tai ne jų kaltė – tiesiog niekas jų to nemokė. Organizuokite mokymus, pakvieškite žmonių su negalia papasakoti apie jų patirtį, parodykite, kaip jie naudoja jūsų portalą. Kai matai, kaip ekrano skaitytuvas kovoja su blogai struktūruotu straipsniu, tai tampa daug realiau nei abstrakčios gairės.
Sukurkite prieinamumo kontrolinį sąrašą (checklist), kurį redaktoriai gali naudoti prieš publikuodami straipsnį. Jame galėtų būti tokie punktai: ar visos nuotraukos turi alternatyvųjį tekstą? Ar naudojamos tinkamos antraštės? Ar nuorodos aprašomosios? Ar vaizdo įrašai turi subtitrus? Ar spalvų kontrastas pakankamas? Iš pradžių tai gali atrodyti kaip papildoma našta, bet greitai tampa įpročiu.
Paskirskite atsakingą asmenį. Prieinamumas neturėtų būti „visų atsakomybė”, nes tada jis tampa niekieno atsakomybe. Turėkite žmogų (ar komandą), kuris supranta prieinamumo klausimus, gali konsultuoti kitus ir reguliariai tikrina, kaip sekasi.
Įtraukite prieinamumą į kokybės kriterijus. Jei vertinate žurnalistų darbą pagal peržiūrų skaičių, tikslumą ir greitį, pridėkite ir prieinamumą. Tai rodo, kad tai svarbu organizacijai, ne tik ant popieriaus.
Ir svarbiausia – klausykite atsiliepimų. Jei skaitytojas su negalia parašo, kad kažkas neveikia, tai ne priekabiavimai – tai vertinga informacija. Reaguokite greitai ir konstruktyviai. Geriau dar – aktyviai ieškokite tokių atsiliepimų, paprašykite žmonių su įvairiais negalios poreikiais išbandyti jūsų portalą.
Kai prieinamumas tampa konkurenciniu pranašumu
Galbūt skaitydami šį straipsnį galvojate: „Tai viskas skamba gerai, bet kur mes rasime laiko ir išteklių?” Suprantama. Redakcijos dirba su ribotais biudžetais ir nuolatiniais terminais. Bet pažvelkime į tai kitaip.
Prieinamumas nėra tik moralinė pareiga – tai ir verslo galimybė. Kai jūsų portalas prieinamas, jūs pasiekiate platesnę auditoriją. Tie 400 tūkstančių žmonių Lietuvoje su įvairiais negalios poreikiais – tai potencialūs skaitytojai, prenumeratoriai, reklamos auditorija. Jei jūsų konkurentai jų nepasiekia, o jūs pasiekiate, tai jums pranašumas.
Be to, daugelis prieinamumo principų pagerina patirtį visiems. Aiškios antraštės, paprasta navigacija, geras spalvų kontrastas, subtitrai vaizdo įrašuose – visa tai daro portalą patogesniu kiekvienam. Žmogus, kuris skaito telefone saulėtą dieną, džiaugsis geru kontrastu. Žmogus, kuris žiūri naujienų vaizdo įrašą biure, džiaugsis subtitrais. Tėvai, kurie bando skaityti naujienas, kol vaikas šalia žaidžia, džiaugsis aiškia struktūra, leidžiančia greitai rasti reikiamą informaciją.
Prieinamumas taip pat pagerina SEO. Paieškos sistemos mėgsta gerai struktūruotą turinį su tinkamomis antraštėmis, aprašomuoju alternatyviuoju tekstu ir aiškiomis nuorodomis. Tai, kas gerai ekrano skaitytuvui, dažnai gerai ir Google robotui.
Ir nepamirškime reputacijos. Organizacija, kuri rūpinasi prieinamumu, rodo, kad ji vertina visus savo skaitytojus. Tai kuria teigiamą įvaizdį ir lojalumą. Priešingai, organizacija, kuri ignoruoja prieinamumą, gali sulaukti viešos kritikos, o kartais ir teisinių problemų.
Taip, pradinis įdiegimas reikalauja investicijų – laiko, mokymų, galbūt kai kurių techninių pakeitimų. Bet tai ne begalinė duobė. Kai prieinamumas tampa įprasta darbo dalimi, papildomas laikas kiekvienam straipsniui yra minimalus. O nauda – ilgalaikė.
Prieinamumas nėra tobulybės siekis. Jūs neturite iš karto pasiekti 100% prieinamumo visame portale. Pradėkite nuo mažų žingsnių. Galbūt pirmiausia įsitikinkite, kad visi nauji straipsniai turi alternatyvųjį tekstą. Paskui pridėkite subtitrus vaizdo įrašams. Tada patikrinkite klaviatūros navigaciją. Kiekvienas žingsnis geriau nei nieko.
Ir atminkite – prieinamumas nėra vienkartinis projektas. Tai nuolatinis procesas. Technologijos keičiasi, standartai tobulėja, atsiranda naujų turinio formatų. Bet jei prieinamumas yra įdiegtas į jūsų organizacijos kultūrą, prisitaikyti prie šių pokyčių bus daug lengviau.
Galiausiai, prieinamumas – tai apie pagarbą. Pagarba skaitytojui, kuris nori būti informuotas, nepriklausomai nuo to, kaip jis suvokia informaciją. Pagarba žurnalistikos misijai – būti visiems prieinamai, ne tik išrinktiesiems. Kai žiniasklaidos portalas tampa tikrai prieinamas, jis tampa tikrai demokratiškas. O argi ne tai turėtų būti kiekvieno žiniasklaidos leidinio tikslas?