Kodėl prieinamumas žiniasklaidoje nėra tik „gražus priedas”
Žinot, kiekvieną kartą, kai publikuojame straipsnį ar vaizdo reportažą, mes iš esmės sprendžiame, kas gali būti informuotas, o kas lieka nuošalyje. Ir tai nėra jokia filosofinė abstraktybė – tai tikra realybė milijonams žmonių su negalia visame pasaulyje. Lietuvoje gyvena apie 300 tūkstančių žmonių su įvairios rūšies negalia, o tai reiškia, kad beveik kas dešimtas mūsų potencialus skaitytojas ar žiūrovas gali susidurti su kliūtimis bandydamas pasiekti mūsų kuriamą turinį.
Bet štai kas įdomu – kai mes darome naujienas prieinamesnes neįgaliesiems, jos tampa geresnės VISIEMS. Subtitrai padeda ne tik kurtiesiems, bet ir tiems, kas žiūri vaizdo įrašą viešajame transporte be ausinių. Aiškus, struktūruotas tekstas palengvina skaitymo procesą ne tik žmonėms su pažintinėmis negaliomis, bet ir visiems, kas skuba ar tiesiog pavargę. Tai ne tik socialinė atsakomybė – tai geresnė žurnalistika.
Ir dar vienas dalykas, kurį pastebėjau per savo karjerą žiniasklaidoje – prieinamumas verčia mus būti geresniems pasakotojais. Kai pagalvoji, kaip aprašyti nuotrauką aklam žmogui, tu priverstas tikrai suprasti, kas toje nuotraukoje svarbiausia. Kai kuri subtitrus, tu pastebėji, ar tavo kalba tikrai aiški. Tai savotiška kokybės kontrolė.
Tekstinės naujienos: daugiau nei tik žodžiai ekrane
Pradėkime nuo pagrindų – tekstinių straipsnių. Daugelis žurnalistų mano, kad tekstas jau savaime prieinamas, bet realybė šiek tiek sudėtingesnė. Žmonės su regėjimo negalia naudoja ekrano skaitytuvus – programas, kurios garsiai perskaito ekrane esantį tekstą. Ir čia prasideda tikroji magija (arba košmaras, jei tavo straipsnis netinkamai suformatuotas).
Pirmas dalykas – antraštės. Ne tik didžiosios antraštės, bet ir visos vidaus antraštės turi būti tinkamai pažymėtos HTML žymomis (H1, H2, H3 ir t.t.). Ekrano skaitytuvai naudoja šias žymas kaip navigacijos žemėlapį. Įsivaizduokite, kad bandote rasti konkretų skyrių knygoje, kurioje nėra jokių skyrelių ar puslapių numerių – būtent taip jaučiasi aklasis žmogus, kai antraštės yra tik vizualiai padarytos didesnės ar paryškintos, bet ne semantiškai pažymėtos.
Nuorodos – dar viena dažna problema. Venkite tokių frazių kaip „spauskite čia” ar „daugiau informacijos rasite šiuo adresu”. Ekrano skaitytuvų vartotojai dažnai naršo tik per nuorodas, todėl kiekviena nuoroda turi būti suprantama iš konteksto. Vietoj „spauskite čia” geriau parašykite „perskaitykite pilną Seimo narių balsavimo ataskaitą” – matote skirtumą?
Dar vienas dalykas, kurio daugelis nežino – alternatyvus tekstas nuotraukoms. Kiekviena nuotrauka, iliustracija ar infografikas turi turėti aprašymą (alt tekstą). Bet čia yra menas – nereikia rašyti „nuotrauka ministro”, geriau: „Aplinkos ministras Simonas Gentvilas pasirašo dokumentą, šalia stovi trys pareigūnai”. Pagalvokite, kokia informacija iš tos nuotraukos yra svarbi jūsų straipsniui, ir perteikite būtent ją.
Vaizdo turinys: kai vaizdas nėra viskas
Vaizdo reportažai ir interviu – tai širdis šiuolaikinės žurnalistikos. Bet kaip padaryt, kad kurčias žmogus galėtų „pamatyti” garsą, o aklasis – „išgirsti” vaizdą? Skamba kaip zen koanai, bet praktiškai tai visai įmanoma.
Subtitrai – tai absoliutus minimum. Ir ne, ne tie automatiškai generuojami YouTube subtitrai, kurie „Seimo posėdį” paverčia į „sėjimo po sėdą”. Kokybiškai padaryti subtitrai turi būti tikslūs, turėti tinkamą skyrybą ir, svarbiausia, identifikuoti kalbėtojus. Kai interviu dalyvauja keli žmonės, būtina nurodyti, kas kalba. Pavyzdžiui: „[Reporterė]: Kaip vertinate situaciją?” arba „[Ministras]: Manau, kad…”.
Bet subtitrai – tai tik pusė istorijos. Garsiniai aprašymai (audio description) – tai būdas papasakoti akliesiems, kas vyksta ekrane. Tarp dialogų įterpiami trumpi aprašymai: „Ministras nervingai žiūri į laikrodį”, „Protestuotojai kelia plakatus”, „Grafike matome, kad užimtumas išaugo 15 procentų”. Taip, tai reikalauja papildomo darbo, bet rezultatas vertas.
Dar vienas patarimas – kai filmuojate interviu ar pranešimus spaudai, pasirūpinkite geromis garso sąlygomis. Aiškus garsas padeda ne tik kurtiesiems su klausos aparatais, bet ir tiems, kurie turi sunkumų apdorojant kalbą triukšmingoje aplinkoje. Naudokite mikrofonus, filmuokite tylesnėse vietose, o jei tai neįmanoma – bent jau būkite to sąmoningi montuojant.
Socialiniai tinklai: greita žinia nereiškia neprieinamą žinią
Socialiniai tinklai – tai kur šiandien dauguma žmonių gauna naujienas. Twitter, Facebook, Instagram – visi šie kanalai turi prieinamumo funkcijas, bet ar mes jas naudojame? Dažniausiai ne.
Instagram istorijos ir įrašai – pridėkite alt tekstą prie nuotraukų. Instagram net turi specialią funkciją tam, bet daugelis žurnalistų jos niekada nenaudojo. Kai publikuojate infografiką ar citatos kortelę, alt tekste perrašykite tą informaciją. Taip, tai atrodo kaip dubliavimas, bet būtent tai leidžia ekrano skaitytuvams perteikti turinį.
Twitter – čia situacija šiek tiek geresnė, nes platformos kultūra labiau skatina prieinamumą. Bet vis tiek matau daugybę žiniasklaidos kanalų, kurie dalinasi nuotraukomis be aprašymų. O kai dalijatės video, pridėkite bent trumpą aprašymą, kas jame vyksta, net jei video turi subtitrus.
Facebook – naudokite automatinių subtitrų funkciją, bet BŪTINAI juos peržiūrėkite ir pataisykite. Algoritmai yra geri, bet ne tokie geri. Ypač lietuvių kalba, kur automatinis atpažinimas dar nėra tobulas. Ir dar vienas trikis – kai rašote ilgesnius įrašus, naudokite emoji ar kitus vizualinius elementus atsargiai. Ekrano skaitytuvas perskaito kiekvieną emoji pilną pavadinimą. Įsivaizduokite, kaip skamba: „Šiandien Seime vyksta svarbūs balsavimai veidas su ašaromis iš juoko veidas su ašaromis iš juoko ugnis ugnis ugnis”. Geriau naudokite vieną emoji pabaigoje, jei jau negalite be jo.
Infografikai ir duomenų vizualizacijos: kai skaičiai turi kalbėti visiems
Infografikai – tai viena iš galingiausių šiuolaikinės žurnalistikos priemonių. Sudėtingą informaciją galime perteikti greitai ir efektyviai. Bet tik tiems, kas gali juos matyti ir interpretuoti. Kaip padaryt, kad infografikai būtų prieinami visiems?
Pirmas žingsnis – visada pateikite tekstinę alternatyvą. Jei sukūrėte nuostabų infografiką apie biudžeto pasiskirstymą, turėtų būti ir tekstinė versija su tais pačiais duomenimis. Tai gali būti lentelė, sąrašas ar tiesiog struktūruotas tekstas. Taip, tai reiškia dvigubą darbą, bet pagalvokite – ar ne tas pats darbas jau buvo atliktas rengiant patį infografiką? Tiesiog reikia tuos duomenis pateikti ir kitokiu formatu.
Spalvos – didžiulė tema. Apie 8 procentai vyrų ir 0.5 procento moterų turi kokią nors spalvų suvokimo problemą. Tai reiškia, kad jei jūsų infografike informacija koduojama tik spalvomis (pvz., raudona = blogai, žalia = gerai), dalis žmonių jos tiesiog nesupras. Sprendimas? Naudokite ne tik spalvas, bet ir tekstus, simbolius, tekstūras ar šrafavimą. Pavyzdžiui, grafike apie rinkimų rezultatus, ne tik spalvomis pažymėkite partijas, bet ir užrašykite jų pavadinimus.
Kontrastas – dar vienas kritinis elementas. Šviesiai pilkas tekstas ant balto fono gali atrodyti moderniai ir stilingai, bet žmonės su silpnu regėjimu jo tiesiog nematys. Yra net specialūs įrankiai (kaip WebAIM Contrast Checker), kurie padeda patikrinti, ar jūsų spalvų deriniai atitinka prieinamumo standartus. Ir žinote ką? Geras kontrastas padeda visiems – net tiems, kas žiūri į ekraną saulėtą dieną lauke.
Tiesioginės transliacijos ir skubios naujienos: prieinamumas realiuoju laiku
Kai vyksta svarbūs įvykiai – Seimo posėdžiai, spaudos konferencijos, netikėti įvykiai – mes norime informuoti auditoriją kuo greičiau. Bet greitis neturėtų reikšti prieinamumo aukojimo.
Tiesioginės transliacijos – čia didžiausias iššūkis. Idealiu atveju turėtumėte turėti realaus laiko subtitrų paslaugą. Taip, tai brangu, bet kai kurios platformos jau siūlo automatinius realaus laiko subtitrus. Jie nėra tobuli, bet geresni nei nieko. Jei tai per brangu, bent jau po transliacijos kuo greičiau pridėkite kokybiškai padarytus subtitrus prie įrašo.
Dar vienas būdas – tekstinė transliacijos santrauka. Kai vyksta ilgas įvykis, turėkite žmogų, kuris rašo tekstines santraukas socialiniuose tinkluose ar jūsų svetainėje. Tai padeda ne tik kurtiesiems, bet ir visiems, kas negali žiūrėti video, bet nori sekti įvykius.
Skubios naujienos – kai vyksta kažkas skubaus, pirmiausia dažniausiai publikuojame tekstą, o paskui pridedame nuotraukas ir video. Tai iš tikrųjų geras prieinamumo požiūris! Tekstas yra prieinamiausias formatas. Bet kai pridedame vizualinį turinį, nepamirškime alt tekstų ir aprašymų. Net jei skubate, užrašyti vieną sakinį apie nuotrauką užtrunka 10 sekundžių.
Technologijos ir įrankiai, kurie palengvina gyvenimą
Gera žinia – nereikia būti technologijų genijumi, kad padarytumėte savo turinį prieinamu. Yra daugybė įrankių, kurie padeda.
Ekrano skaitytuvai – rekomenduoju kiekvienam žurnalistui bent kartą išbandyti. NVDA (Windows) ir JAWS yra populiariausi Windows sistemoje, o VoiceOver yra integruotas į Mac ir iOS. Tiesiog įjunkite ir pamėginkite naršyti savo svetainę. Tai bus akių atvėrimas, garantuoju. Staiga suprasite, kodėl tinkama antraščių struktūra yra tokia svarbi.
Subtitrų įrankiai – YouTube automatiniai subtitrai yra geras startas, bet juos BŪTINA redaguoti. Amara.org yra nemokama platforma, kuri leidžia kurti ir redaguoti subtitrus. Rev.com siūlo profesionalias subtitrų paslaugas už prieinamą kainą. Jei turite biudžetą, verta investuoti.
Prieinamumo tikrinimo įrankiai – WAVE (wave.webaim.org) yra nemokamas įrankis, kuris patikrina jūsų svetainės prieinamumą. Tiesiog įvedate URL ir gaunate ataskaitą apie problemas. Axe DevTools yra naršyklės plėtinys, kuris daro tą patį. Naudokite juos reguliariai!
Spalvų kontrastų tikrinimas – WebAIM Contrast Checker padeda užtikrinti, kad jūsų tekstas yra įskaitomas. Color Oracle yra nemokama programa, kuri simuliuoja, kaip jūsų turinį mato žmonės su spalvų suvokimo problemomis.
Ir dar vienas patarimas – daugelis turinio valdymo sistemų (WordPress, Drupal ir kt.) turi prieinamumo plėtinius. Pavyzdžiui, WordPress turi WP Accessibility pluginą, kuris automatiškai taiso kai kurias dažnas problemas. Naudokite juos!
Organizacijos kultūra ir kasdieniai įpročiai
Žinote, kas iš tikrųjų daro skirtumą? Ne vienkartiniai projektai ar kampanijos, o kasdieniai įpročiai. Prieinamumas turi tapti automatine jūsų darbo dalimi, o ne kažkuo, apie ką galvojate kartą per metus.
Redakcijos politika – turėtų būti aiškios gairės. Pavyzdžiui: „Kiekviena nuotrauka turi turėti alt tekstą”, „Visi video turi turėti subtitrus per 24 valandas nuo publikavimo”, „Infografikai turi turėti tekstinę alternatyvą”. Kai tai yra politika, o ne rekomendacija, žmonės tai daro.
Mokymai – organizuokite reguliarius prieinamumo mokymus. Pakvieskite žmonių su negalia papasakoti apie jų patirtį. Nieko nėra galingesnio už tai, kai išgirsti realų žmogų pasakojant, kaip jis negali pasiekti jūsų turinio. Tai daro problemą realią ir asmenišką.
Tikrinimo sąrašai – sukurkite paprastus tikrinimo sąrašus redaktoriams. Prieš publikuojant straipsnį: ar visos nuotraukos turi alt tekstą? Ar antraštės tinkamos? Ar nuorodos aprašomosios? Prieš publikuojant video: ar yra subtitrai? Ar garsas aiškus? Paprastas sąrašas gali užkirsti kelią daugeliui problemų.
Atsiliepimai – sukurkite lengvą būdą žmonėms pranešti apie prieinamumo problemas. El. pašto adresas, forma svetainėje, bet kas. Ir, svarbiausia, REAGUOKITE į tuos pranešimus. Kai žmogus praneša apie problemą ir ji išsprendžiama, jis jaučiasi išgirstas ir vertinamas.
Kai prieinamumas tampa geresnės žurnalistikos dalimi
Žinot, pradėjau šį straipsnį kalbėdamas apie tai, kad prieinamumas daro naujienas geresnes visiems, ir noriu baigti ta pačia mintimi, tik dabar su daugiau detalių.
Per pastaruosius metus pastebėjau įdomią tendenciją – redakcijos, kurios rimtai imasi prieinamumo, pradeda kurti geresnį turinį apskritai. Kodėl? Nes prieinamumas verčia mus būti aiškesniems, struktūruotesniems, labiau apgalvotiems. Kai rašai alt tekstą nuotraukai, tu priverstas suprasti, kas toje nuotraukoje tikrai svarbu. Kai kuri subtitrus, tu pastebėji, ar tavo kalba aiški. Kai struktūruoji straipsnį su tinkamomis antraštėmis, tu priverstas logiškai organizuoti savo mintis.
Ir dar vienas dalykas – prieinamumas išplečia mūsų auditoriją. Mes visi norime, kad mūsų naujienas skaitytų daugiau žmonių. Na, štai jums 300 tūkstančių potencialių skaitytojų Lietuvoje, kurie dabar galbūt negali pilnai pasiekti jūsų turinio. Tai ne tik moralinis imperatyvas – tai ir verslo prasme protinga.
Pradėkite mažais žingsneliais. Nereikia iš karto viską keisti. Pradėkite nuo alt tekstų nuotraukoms. Paskui pridėkite subtitrus prie video. Paskui patobulinkite antraščių struktūrą. Kiekvienas žingsnis svarbus. Ir kiekvieną kartą, kai padarote savo turinį prieinamesniu, jūs leidžiate dar vienam žmogui būti informuotam, dalyvauti visuomenės gyvenime, būti piliečiu.
Nes galų gale, ar ne tai yra žurnalistikos esmė? Informuoti visuomenę. Visą visuomenę. Ne tik tuos, kurie gali matyti, girdėti ir judėti be kliūčių. Visus. Ir kai mes tai darome, mes ne tik atliekame savo darbą geriau – mes kuriame geresnę visuomenę. Visuomenę, kurioje kiekvienas gali žinoti, kas vyksta, dalyvauti diskusijose, priimti informuotus sprendimus.
Taigi, kitą kartą, kai sėdėsite rašyti straipsnio, montuoti video ar kurti infografiką, sustokite sekundei ir pagalvokite: ar visi galės tai pasiekti? Jei atsakymas ne, žinote, ką daryti. Ir tikėkite manimi, tas papildomas darbas atsipirks šimteriopai – geresnėmis istorijomis, didesne auditorija ir žinimu, kad jūs darote skirtumą.