Kai kalbame apie žiniasklaidą ir naujienų prieinamumą, dažnai pamirštame paprastą faktą: maždaug 15 procentų pasaulio gyventojų turi kokią nors negalią. Lietuvoje tokių žmonių – apie 400 tūkstančių. Tai milžiniška auditorija, kuri dažnai lieka nuošalyje vien todėl, kad žurnalistai ir redaktoriai nesusimąsto apie paprastus dalykus – kaip žmogus, nematantis ekrano, sužinos apie svarbias naujienas? Kaip kurčias žmogus supras video reportažą? Kaip asmuo su kognityviniais sunkumais perskaito sudėtingą politinį straipsnį?
Prieinamos žiniasklaidos kūrimas nėra tik techninis reikalavimas ar „gera valia”. Tai profesionalumo ženklas ir atsakomybė visuomenei. Juk žurnalistika egzistuoja tam, kad informuotų visus, o ne tik tuos, kurie neturi jokių kliūčių gauti informaciją.
Kodėl prieinamumas turėtų rūpėti kiekvienam žurnalistui
Prieš kelerius metus vienas Lietuvos naujienų portalas paskelbė svarbų pranešimą apie artėjantį uraganą – tik vaizdo formatu, be subtitrų, be tekstinio aprašymo. Kurčiųjų bendruomenė sužinojo apie pavojų per vėlai, iš draugų socialiniuose tinkluose. Tai ne tik nepatogumas – tai gali būti pavojinga.
Bet prieinamumas nėra tik apie ekstremalius atvejus. Kiekviena diena atsineša situacijų, kai žmonės su negalia negali pasiekti informacijos. Studentė su regėjimo negalia negali perskaityti universiteto skelbiamų naujienų, nes svetainė nesuderinta su ekrano skaitytuvais. Vyresnis žmogus su klausos problemomis praleidžia svarbų interviu, nes jame nėra subtitrų. Asmuo su disleksija pasiduoda bandydamas perskaityti straipsnį, parašytą sudėtinga, akademine kalba.
Ir štai įdomus dalykas – kai kuriate prieinamas naujienas, padėdate ne tik žmonėms su negalia. Subtitrai praverčia visiems, kas žiūri video viešajame transporte. Paprastas, aiškus tekstas geriau suprantamas ir tiems, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji. Gera svetainės struktūra ir navigacija palengvina gyvenimą absoliučiai visiems vartotojams.
Tekstinės naujienos: rašykite taip, kad suprastų visi
Pradėkime nuo pagrindų – teksto. Daugelis žurnalistų mano, kad sudėtinga kalba rodo profesionalumą. Tiesą sakant, atsitinka priešingai. Geriausias žurnalistas yra tas, kuris sudėtingus dalykus sugeba paaiškinti paprastai.
Pirmiausia – struktūra. Tekstas turi turėti aiškią hierarchiją: pagrindinį antraštę (H1), antrinių lygių antraštes (H2, H3). Tai ne tik gražu atrodo – tai būtina žmonėms, naudojantiems ekrano skaitymo programas. Tokios programos leidžia „peršokti” nuo vienos antraštės prie kitos, taip navigaciją paverčiant daug greitesnę ir patogesnę.
Sakiniai turėtų būti trumpi. Ne todėl, kad skaitytojai kvailiai, o todėl, kad trumpus sakinius lengviau suvokti visiems – ir žmonėms su kognityviniais sunkumais, ir tiems, kurie skuba, ir tiems, kuriems sunku susikaupti. Vienas sakinys – viena mintis. Tai auksinis taisyklė.
Vengti reikėtų ir žargono. Jei rašote apie medicinos naujieną, paaiškinkit terminus. Jei kalbate apie ekonomiką, neprieškite skaitytojui „fiskalinės konsolidacijos” – pasakykit „valstybės išlaidų mažinimo”. Taip, kartais profesionalūs terminai būtini, bet juos visada galima papildyti paprastu paaiškinimu skliausteliuose ar atskirame sakinyje.
Dar vienas svarbus dalykas – nuorodos. Vietoj „spauskite čia” rašykite „skaitykite pilną interviu su ministru”. Ekrano skaitytuvai dažnai išvardija visas puslapio nuorodas – ir jei visur parašyta „čia”, „čia”, „čia”, žmogus neturės jokios nuovokos, kur tos nuorodos veda.
Vizualinė informacija: kai vaizdas vertas tūkstančio žodžių, bet ne visiems
Nuotraukos, infografikos, diagramos – visa tai puikiai praturtina naujienas. Bet žmogui, kuris nemato ekrano arba mato jį labai prastai, tai tiesiog tuščia vieta. Todėl kiekvienas vizualinis elementas turi turėti alternatyvų tekstą – vadinamąjį „alt” atributą.
Čia svarbu suprasti skirtumą tarp prastos ir geros alternatyvos. Prasta alternatyva: „nuotrauka”. Šiek tiek geresnė: „žmonės susirinkime”. Gera alternatyva: „Apie 50 žmonių su plakatais protestuoja prie Seimo rūmų, reikalaujant didesnių mokytojų atlyginimų, 2024 m. vasario 15 d.”
Alternatyvus tekstas turėtų perteikti ne tai, ką matote, o tai, ką ta nuotrauka komunikuoja. Jei tai politiko portretas prie straipsnio, pakanka „Ministras pirmininkas Vardas Pavardė”. Jei tai nuotrauka, iliustruojanti įvykį, aprašymas turi būti išsamesnis. Jei tai dekoratyvi nuotrauka, kuri nieko neįneša į turinio supratimą, alt atributas gali būti tuščias (alt=””), kad ekrano skaitytuvas ją praleis.
Infografikos – atskiras iššūkis. Viena nuotrauka su statistika gali būti visiškai neprieinama. Sprendimas? Pateikite tą pačią informaciją tekstu. Tai gali būti lentelė po infografika, gali būti išsamus aprašymas. Taip, tai papildomas darbas, bet tai būtina.
Dar vienas dalykas, į kurį retai atkreipiamas dėmesys – spalvų kontrastas. Šviesiai pilkas tekstas ant balto fono gali atrodyti „šiuolaikiškai”, bet žmonės su silpnu regėjimu jo tiesiog nematys. Yra nemokamų įrankių, kurie patikrina, ar jūsų spalvų derinys atitinka prieinamumo standartus. Naudokite juos.
Video turinys: kai garsas ir vaizdas turi veikti kartu, bet atskirai
Video naujienų populiarumas auga kasmet. Bet video yra vienas sudėtingiausių formatų prieinamumo požiūriu, nes jis apjungia ir vizualinę, ir garsinę informaciją. Žmogus, kuris negirdi, praranda garsą. Žmogus, kuris nemato, praranda vaizdą. Kaip išspręsti šią problemą?
Subtitrai – tai minimum minimorum. Ne automatiškai sugeneruoti, kurie pilni klaidų, o žmogaus patikrinti ir pakoreguoti. Subtitrai turi atspindėti ne tik tai, kas pasakyta, bet ir svarbius garsinius efektus: [plojimai], [sirenos ūžesys], [dramatiška muzika]. Tai svarbu kontekstui suprasti.
Bet subtitrai nepadeda akliesiems. Jiems reikalingas audio aprašymas – tai tarsi papildomas garso takelis, kuris aprašo, kas vyksta ekrane tarp dialogų. Pavyzdžiui: „Ministras nervingai žiūri į dokumentus”, „Protestuotojai kelia plakatus”, „Grafike matomas staigus rodiklių kritimas”. Taip, tai brangu ir sudėtinga, bet bent svarbiausiam turiniui tai turėtų būti daroma.
Dar vienas paprastas patarimas – jei įmanoma, pateikite video transkriptą. Tai pilnas teksto variantas visko, kas pasakyta ir aprašyta vaizde. Transkriptas naudingas ne tik neįgaliesiems – jį gali perskaityti bet kas, kas negali įjungti garso arba tiesiog greičiau skaito nei žiūri.
Ir prašau, prašau – jei darote video su tekstu ekrane (pavyzdžiui, citatas ar statistiką), nepamirškite jos perskaityti balsu arba įtraukti į subtitrus. Kitaip akliesiems ta informacija bus visiškai nepasiekiama.
Svetainės ir platformos: techninė pusė, kuri nėra tik technikų reikalas
Galite parašyti puikiausią straipsnį pasaulyje, bet jei jūsų svetainė neprieinama, žmonės su negalia jo tiesiog nepasieks. Ir čia prasideda techninė dalis, kuri dažnai atrodo bauginanti žurnalistams. Bet iš tiesų ne tokia jau sudėtinga.
Pirmiausia – navigacija klaviatūra. Daugelis žmonių su negalia nenaudoja pelės – jie naršo tik klaviatūra arba specialiais įrenginiais, kurie imituoja klaviatūros paspaudimus. Jūsų svetainė turi būti visiškai funkcionali be pelės. Išbandykite patys – pabandykite naršyti savo portalą tik su Tab ir Enter klavišais. Ar galite pasiekti visus meniu? Ar matote, kur esate (vadinamasis „focus” indikatorius)? Ar galite užpildyti paieškos lauką?
Antra – semantinis HTML. Tai reiškia, kad jūsų svetainės kodas turi naudoti teisingus elementus teisiems dalykams. Antraštės turi būti žymimos kaip antraštės (h1, h2, h3), ne tik padarytos stambesnės ir paryškintos. Mygtukai turi būti tikri mygtukai, ne nuorodos, apsimetančios mygtukais. Tai svarbu ekrano skaitytuvams, kurie naudojasi šia struktūra.
Trečia – formos ir interaktyvūs elementai. Jei turite komentarų formą, prenumeratos lauką ar bet kokį kitą įvedimo lauką, kiekvienas turi turėti aiškią etiketę. Ne placeholder tekstą, kuris išnyksta, kai pradedi rašyti, o tikrą label elementą. Klaidos pranešimai turi būti aiškūs ir susieti su konkrečiais laukais.
Ketvirta – mobilieji įrenginiai. Daugelis žmonių su negalia naudoja išmaniuosius telefonus su specialiomis prieinamumo funkcijomis. Jūsų svetainė turi būti responsive, prisitaikanti prie skirtingų ekranų, ir funkcionalumas turi veikti taip pat gerai telefone kaip ir kompiuteryje.
Socialiniai tinklai: kur dauguma naujienų dabar pasiekia skaitytojus
Realybė tokia, kad vis daugiau žmonių naujienas skaito ne tiesiogiai naujienų portaluose, o per Facebook, Twitter, Instagram ar TikTok. Ir čia prieinamumas dažnai visiškai ignoruojamas.
Facebook leidžia pridėti alternatyvų tekstą prie nuotraukų – bet kiek žurnalistų tai daro? Instagram turi tą pačią funkciją, bet ji paslėpta papildomuose nustatymuose, todėl daugelis jos net nepastebėjo. Twitter automatiškai siūlo aprašyti vaizdus, bet tai neprivaloma, todėl dauguma praleidžia.
Štai paprastas workflow, kurį turėtų įsisavinti kiekvienas social media redaktorius: prieš publikuodamas bet kokį vizualinį turinį, sustok ir paklausk savęs – ar žmogus, kuris nemato šio vaizdo, supras, apie ką čia kalba? Jei ne, pridėk aprašymą.
Dar vienas dalykas – hashtagai. Jei rašote #ŠiandienLietuvoje, ekrano skaitytuvas perskaitys tai kaip vieną žodį ir tikriausiai nesupras. Jei rašote #ŠiandienLietuvoje (kiekvienas žodis prasideda didžiąja raide), skaitytuvas atpažins atskirus žodžius ir perskaitys teisingai. Tai vadinama CamelCase ir tai tokia smulkmena, kuri padaro didžiulį skirtumą.
Video socialiniuose tinkluose – atskira istorija. Dauguma žmonių žiūri juos be garso (pavyzdžiui, viešajame transporte), todėl subtitrai čia naudingi visiems. Facebook ir Instagram turi automatinius subtitrus, bet jie dažnai klaidingi, ypač lietuvių kalba. Geriau įkelti savo, tiksliai paruoštus.
Gyvi įvykiai ir spaudos konferencijos: realaus laiko prieinamumas
Kai transliuojate gyvai spaudos konferenciją ar svarbų įvykį, prieinamumas tampa dar sudėtingesnis, nes viskas vyksta realiu laiku. Bet tai ne pasiteisinimas nieko nedaryti.
Idealiu atveju gyva transliacija turėtų turėti realaus laiko subtitrus. Taip, tai brangu – reikia profesionalaus stenografuotojo, kuris gali greitai rašyti. Bet bent svarbiausiem įvykiam tai turėtų būti svarstoma. Kai kurios šalys tai daro įstatymiškai privaloma visoms valstybinėms transliacijoms.
Jei realaus laiko subtitrai neįmanomi, bent paskelbkite transkriptą kuo greičiau po įvykio. Ir ne po savaitės – po kelių valandų. Naujienos greitai sensta, ir jei žmogus su negalia gaus transkriptą po trijų dienų, jis jau bus praleidęs visas diskusijas ir reakcijas.
Dar vienas aspektas – jei organizuojate spaudos konferenciją patys, pagalvokite apie fizinį prieinamumą. Ar yra gestų kalbos vertėjas? Ar salė pritaikyta vežimėliams? Ar yra indukcinė kilpa klausos aparatų naudotojams? Tai ne tik dalyvių su negalia atsakomybė pasirūpinti savimi – tai organizatorių atsakomybė sukurti prieinamas sąlygas.
Mokymai, įrankiai ir nuolatinis tobulėjimas
Prieinamumas nėra vienkartinis projektas – tai nuolatinis procesas. Technologijos keičiasi, standartai tobulėja, atsiranda naujų geriausios praktikos pavyzdžių. Kaip žiniasklaidos darbuotojas, turite nuolat mokytis.
Yra daugybė nemokamų išteklių. WCAG (Web Content Accessibility Guidelines) – tai tarptautiniai prieinamumo standartai, kurie nors skamba bauginančiai, iš tiesų yra gana suprantamai išdėstyti. WebAIM organizacija siūlo puikius mokymus ir straipsnius. Lietuvoje veikia Neįgaliųjų reikalų departamentas, kuris taip pat teikia konsultacijas.
Įrankiai, kurie padės patikrinti prieinamumą: WAVE (naršyklės plėtinys, kuris analizuoja svetainę), Color Contrast Analyzer (tikrina spalvų kontrastą), NVDA arba JAWS (ekrano skaitytuvai, kuriuos galite išbandyti patys). Naudokite juos reguliariai.
Bet svarbiausia – klausykite žmonių su negalia. Jie yra tikri ekspertai. Pakvieskite juos testuoti jūsų svetainę, jūsų turinį. Jų atsiliepimai bus daug vertingesni už bet kokį automatinį testą. Ir kai jie nurodo problemas, nepasiteisinėkite – tiesiog ištaisykite.
Dar vienas praktinis patarimas – įtraukite prieinamumo tikrinimą į savo redakcijos workflow. Kaip dabar tikrinat faktus, taisot klaidas, optimizuojat SEO – taip pat turėtų būti tikrinamas ir prieinamumas. Gal tai gali būti vieno žmogaus atsakomybė, o gal kiekvienas redaktorius turėtų turėti bazinį prieinamumo checklist. Svarbu, kad tai taptų rutina, o ne „kai prisiminsime”.
Kai prieinamumas tampa įpročiu, o ne našta
Pradžioje visa tai gali atrodyti kaip milžiniškas papildomas darbas. Dar vienas dalykas, kurį reikia atsiminti, dar vienas žingsnis procese, dar viena užduotis sąraše. Bet štai ką pastebėjau kalbėdamasis su redakcijomis, kurios rimtai ėmėsi prieinamumo – po kiek laiko tai tampa automatika.
Rašant alt tekstą prie nuotraukos užtrunka 30 sekundžių. Patikrinti spalvų kontrastą – minutę. Pridėti subtitrus prie trijų minučių video – gal 15 minučių. Taip, tai laikas, bet ne kažkoks neįmanomas. Ir kai tai tampa įpročiu, net nebepastebi, kad darai kažką „papildomo”.
Be to, prieinamumas dažnai pagerina turinį visiems. Kai verčiate save rašyti aiškiau ir paprasčiau, straipsniai tampa geresniais. Kai struktūruojate tekstą su tinkamomis antraštėmis, jis tampa lengviau skaitomu. Kai pridedame subtitrus, video žiūri daugiau žmonių. Tai ne kompromisas – tai win-win situacija.
Ir pagaliau – tai tiesiog teisinga. Informacija yra pagrindinis dalykas demokratijoje. Žmonės negali dalyvauti visuomenės gyvenime, jei jie neturi prieigos prie informacijos. Kaip žurnalistai, mes turime atsakomybę užtikrinti, kad mūsų darbas pasiektų visus. Ne todėl, kad taip liepia įstatymai (nors kai kuriose šalyse ir liepia), o todėl, kad tai mūsų profesinė pareiga.
Taigi pradėkite nuo mažų žingsnių. Šiandien pridėkite alt tekstus prie nuotraukų. Rytoj patikrinkite, ar jūsų straipsniai turi aiškią struktūrą su antraštėmis. Kitą savaitę paprašykite kolegų išbandyti svetainę tik su klaviatūra. Po mėnesio – jau turėsite įpročių, kurie darys jūsų turinį prieinamesnį. O po metų – nė neprisiminsit, kaip dirbote be šių praktikų. Ir svarbiausia – jūsų auditorija bus didesnė, įvairesnė ir jums dėkingesnė.