Kodėl prieinamumas žiniasklaidoje – ne prabanga, o būtinybė
Kai prieš kelerius metus dirbau vietinėje naujienų redakcijoje, gavome skundą iš skaitytojo. Vyras rašė, kad negali perskaityti mūsų straipsnio apie vietos savivaldybės sprendimus – jis buvo neregys ir naudojosi ekrano skaitytuvu, tačiau mūsų svetainė jam tiesiog neveikė. Prisipažinsiu atvirai: tuo metu net nežinojau, kas yra ekrano skaitytuvas. Kaip ir daugelis kolegų, maniau, kad prieinamumas – tai kažkas techninio, kas turėtų rūpėti IT specialistams, o ne žurnalistams.
Buvau labai neteisus. Lietuvoje gyvena daugiau nei 300 tūkstančių žmonių su negalia. Tai reiškia, kad maždaug kas dešimtas potencialus jūsų skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas susiduria su kliūtimis, bandydamas gauti informaciją. O informacijos prieinamumas – tai ne tik etikos klausimas. Tai ir verslo logika, ir teisinė prievolė, ir paprasčiausias profesionalumas.
Nuo 2019 metų viešojo sektoriaus svetainės Lietuvoje privalo atitikti prieinamumo reikalavimus. Tačiau privačios žiniasklaidos priemonės dažnai lieka nuošalyje, nors būtent jos formuoja viešąją nuomonę ir teikia informaciją, be kurios neįmanoma dalyvauti visuomenės gyvenime. Jei jūsų naujienos neprieinamos, jūs tiesiog neleisdami daliai visuomenės būti informuotiems piliečiais.
Kas iš tikrųjų yra prieinamos naujienos
Kai žmonės girdi apie prieinamumą, dažniausiai įsivaizduoja gestų kalbos vertėją televizijos ekrano kampe. Tai svarbu, bet prieinamumas – daug platesnis dalykas. Jis apima visus būdus, kaip žmonės su įvairiomis negaliomis gali gauti ir suprasti informaciją.
Regėjimo negalia turintiems žmonėms reikia, kad tekstas būtų skaitomas ekrano skaitytuvais, o vaizdinė informacija turėtų tekstinius aprašymus. Klausos negalią turintiems – kad vaizdo įrašai turėtų subtitrus ir gestų kalbos vertimą. Žmonėms su intelekto ar psichosocialinėmis negaliomis svarbu, kad tekstai būtų aiškūs, be sudėtingų terminų ir pernelyg ilgų sakinių. O judėjimo negalią turintiems – kad svetainę būtų galima naudoti be pelės, tik klaviatūra.
Bet štai kas įdomu: daugelis prieinamumo sprendimų padeda visiems. Subtitrai vaizdo įrašuose praverčia ne tik kurtiesiems, bet ir tiems, kas žiūri viešajame transporte be ausinių. Aiškus, paprastas tekstas lengviau skaitomas ne tik žmonėms su intelekto negalia, bet ir skubančiam skaitytojui, užsienio lietuviui ar tiesiog pavargusiam žmogui vakare. Tai vadinama universaliu dizainu – kai sprendimai, sukurti vienai grupei, padeda visiems.
Kaip rašyti prieinamus tekstus
Tekstų prieinamumas prasideda ne nuo techninių sprendimų, o nuo to, kaip rašote. Ir čia gera žinia – daugelis prieinamumo principų sutampa su gerąja žurnalistine praktika.
Pirma, struktūruokite tekstą logiškai. Naudokite aiškias antraštes, kurios tikrai atspindi skyriaus turinį. Ekrano skaitytuvų naudotojai dažnai naršo per antraštes, ieškodami reikiamos informacijos. Jei jūsų antraštė „Situacija keičiasi” nieko nesako, ji nepadės nei regos negalią turinčiam, nei bet kuriam kitam skaitytojui.
Antra, rašykite trumpais sakiniais ir aiškiai. Vienas sakinys – viena mintis. Tai nereiškia, kad turite rašyti primityviomis frazėmis, bet vengti 50 žodžių ilgio sakinių su daugybe įterptinių konstrukcijų tikrai verta. Kai redaguoju kolegų tekstus, dažnai matau tokius monstrus: „Kaip antradienį vykusiame Seimo posėdyje, kuriame dalyvavo ne visi parlamentarai, nes dalis jų buvo išvykę į komandirotes užsienyje, paaiškėjo, valdžia planuoja…” Sustokite. Atsikvėpkite. Perskaitykite garsiai.
Trečia, vengti žargono ir sudėtingų terminų. Jei terminas būtinas, paaiškinkite jį. Ne kiekvienas žino, kas yra „fiskalinis konsolidavimas” ar „subsidiarumas”. Ir tai nesusiję su intelektu – tiesiog ne visi skaitytojai turi tą pačią patirtį. Kai rašau apie teisės aktus, visada stengiuosi pirmą kartą pavartojęs terminą jį paaiškinti paprastais žodžiais.
Ketvirta, būkite atsargūs su metaforomis ir ironija. Tai, kas jums atrodo akivaizdu, gali būti nesuprantama žmogui su autizmo spektro sutrikimu ar intelekto negalia. Jei rašote „Vyriausybė vėl pasuko į kairę”, ar tikrai aišku, kad kalbate apie politinę kryptį, o ne fizinį posūkį?
Vizualinė informacija: daugiau nei tik gražūs paveikslėliai
Nuotraukos, infografikos, diagramos – visa tai sudaro šiuolaikinių naujienų esmę. Bet kaip jas padaryti prieinamas žmonėms, kurie jų nemato?
Alternatyvusis tekstas (alt text) – tai trumpas vaizdo aprašymas, kurį ekrano skaitytuvai perskaito vietoj paveikslėlio. Ir čia prasideda tikrasis iššūkis, nes parašyti gerą alt tekstą – tai menas. Jis turi būti informatyvus, bet ne per ilgas. Jis turi perteikti esminę informaciją, bet ne būti nuobodus.
Pavyzdžiui, jei turite nuotrauką iš protesto akcijos, prastas alt tekstas būtų „žmonės gatvėje”. Šiek tiek geresnis – „protestuotojai su plakatais”. Bet tikrai geras būtų: „apie 200 žmonių su plakatais ‘Gelbėkite ligoninę’ stovi prie Seimo, kai kurie laiko užrašą ‘Sveikatos apsauga – ne verslas'”. Matote skirtumą? Paskutinis variantas perteikia ne tik tai, kas vyksta, bet ir kontekstą, kuris svarbus naujienos supratimui.
Infografikos – atskiras iššūkis. Jos dažnai perteikia sudėtingą informaciją, kurią sunku aprašyti vienu sakiniu. Čia reikia arba pateikti visą duomenų lentelę teksto pavidalu, arba parašyti išsamų aprašymą, kuris perteiktų pagrindinius duomenis ir tendencijas. Taip, tai užima laiko. Bet jei jūsų infografika rodo, kaip augo nedarbas per pandemiją, ir šios informacijos negali gauti neregys, ar tikrai galite sakyti, kad atlikote savo darbą?
Dar vienas dalykas – spalvos. Apie 8 procentai vyrų ir 0,5 procento moterų turi spalvų suvokimo sutrikimų. Jei jūsų grafikas rodo raudoną ir žalią linijas be jokių kitų skirtumų, dalis žmonių tiesiog negalės jų atskirti. Naudokite ne tik spalvas, bet ir skirtingus linijų tipus, simbolius ar užrašus.
Vaizdo ir garso medžiaga: subtitrai ir ne tik
Vaizdo įrašai tapo neatsiejama naujienų dalimi. Bet jie dažnai būna visiškai neprieinami žmonėms su klausa ar regėjimu negalia. O tai nesunku ištaisyti.
Subtitrai turėtų būti standartinė kiekvieno vaizdo įrašo dalis, ne priedas. Ir ne, automatiniai YouTube subtitrai nepakanka. Jie daro daug klaidų, ypač su lietuvių kalba, vardais, vietovardžiais. Kas kartą, kai matau automatinį subtitrą, paverčiantį „Seimas” į „sėjimas”, man darosi nejauku.
Geri subtitrai perteikia ne tik žodžius, bet ir kitus svarbius garsus. Jei interviu metu pasigirsta šūviai ar sprogimas, tai svarbu žinoti. Jei kalbantysis nusijuokia ar verkia, tai prideda konteksto. Subtitruose tai žymima laužtiniuose skliaustuose: [juokiasi], [sirenos garsas fone], [dramatinė muzika].
Gestų kalbos vertimas – dar vienas svarbus elementas. Lietuvoje gyvena apie 3000 žmonių, kuriems gestų kalba yra pirmoji kalba. Jiems subtitrai ne visada pakankami, nes gestų kalba turi savo gramatiką ir struktūrą, skirtingą nuo lietuvių kalbos. Didžiųjų naujienų laidų vertimas gestų kalba turėtų būti norma, ne išimtis.
O kaip dėl audio aprašymo vaizdo įrašuose? Tai įrašas, kuris aprašo, kas vyksta ekrane, kai niekas nekalba. Pavyzdžiui, jei rodote reportažą iš potvynio zonos, audio aprašymas pasakytų: „Vanduo siekia namų langus. Vyras brenda per vandenį iki juosmens, nešdamas maišą su daiktais. Fone matosi užtvindyta gatvė su plūduriuojančiomis mašinomis.” Taip, tai reikalauja papildomo darbo. Bet tai leidžia neregiam žmogui suprasti situaciją taip pat gerai kaip ir reginčiam.
Techniniai sprendimai svetainėje
Dabar pereikime prie techninės pusės. Jei esate žurnalistas ar redaktorius, galite galvoti, kad tai ne jūsų reikalas. Bet tikrovėje jūs turite žinoti pagrindinius dalykus, nes būtent jūs kuriate turinį, kurį vėliau technikai įkelia į sistemą.
Antraščių hierarchija – vienas svarbiausių dalykų. HTML turi šešis antraščių lygius: H1, H2, H3 ir taip toliau. H1 turėtų būti tik viena – straipsnio pavadinimas. H2 – pagrindinės sekcijos. H3 – posekcijos. Ir taip toliau. Negalite praleisti lygių – po H2 negali eiti H4, praleidžiant H3. Kodėl tai svarbu? Nes ekrano skaitytuvų naudotojai naršo per antraštes kaip per turinį. Jei jūsų struktūra chaotiška, jie pasiklysta.
Nuorodos turi būti aprašomosios. Venkite frazių „spauskite čia” ar „daugiau”. Ekrano skaitytuvų naudotojai dažnai naršo tik per nuorodas, todėl nuoroda „čia” jiems nieko nesako. Vietoj to rašykite „skaitykite pilną interviu su ministru” ar „žiūrėkite vaizdo įrašą iš įvykio vietos”.
Lentelės – dar viena problema. Jos dažnai naudojamos ne duomenims, o dizainui. Tai klaidina ekrano skaitytuvus. Jei naudojate lentelę duomenims, ji turi turėti tinkamus antraščių žymenis. Jei naudojate ją dizainui – nustokite tai daryti ir naudokite CSS.
Kontrastas tarp teksto ir fono turi būti pakankamas. Pilkas tekstas ant balto fono gali atrodyti elegantiškai, bet jei kontrastas per mažas, žmonės su silpnu regėjimu jo neperskaitys. Yra įrankių, kurie patikrina kontrastą – naudokite juos.
Socialiniai tinklai ir prieinamumas
Daugelis naujienų šiandien pasiekia žmones per socialines medijas. Bet ar jūsų Facebook, Twitter ar Instagram įrašai prieinami?
Kiekviena platforma turi galimybę pridėti alternatyvųjį tekstą prie nuotraukų. Facebook ir Instagram tai leidžia daryti papildomuose nustatymuose. Twitter turi atskirą funkciją, kurią reikia įjungti. Bet daugelis žurnalistų ir redaktorių to nedaro, nes skuba, nes neįprasta, nes niekas neprašo.
Hashtagai turėtų būti rašomi CamelCase formatu – kiekvienas žodis prasideda didžiąja raide. Ne #naujienoslietuvoje, o #NaujienosLietuvoje. Kodėl? Nes ekrano skaitytuvai taip geriau perskaito. Be to, tai lengviau skaityti visiems.
Emotikonai – naudokite juos saikingai ir prasmingai. Ekrano skaitytuvas perskaito kiekvieną emotikoną. Jei parašysite „Puikios naujienos!!! 🎉🎊🎈🎁🎂”, ekrano skaitytuvas perskaitys: „Puikios naujienos šauktuko šauktuko šauktuko konfeti baliono šventės dovanų torto”. Ar tikrai to norite?
Vaizdo įrašai socialinėse medijose beveik visada turi turėti subtitrus, nes dauguma žmonių žiūri juos be garso. Tai reiškia, kad subtitrai padeda ne tik kurtiesiems, bet ir visiems kitiems. Facebook net turi automatinius subtitrus, bet, kaip minėjau anksčiau, juos būtina patikrinti ir ištaisyti.
Praktiniai žingsniai: nuo ko pradėti
Gali atrodyti, kad tai per daug – per daug reikalavimų, per daug darbo, per daug naujų įgūdžių. Bet prieinamumas nėra viskas arba nieko. Galite pradėti nuo mažų žingsnių ir palaipsniui tobulėti.
Pirmas žingsnis – auditas. Pažiūrėkite į savo dabartinį turinį kritiškai. Ar jūsų straipsniai turi aiškias antraštes? Ar nuotraukos turi alt tekstą? Ar vaizdo įrašai turi subtitrus? Tikriausiai rasite daug spragų. Tai normalu. Svarbu jas pamatyti.
Antras žingsnis – mokymai. Jūsų redakcija turėtų surengti mokymą apie prieinamumą visiems darbuotojams. Ne vieną kartą, o reguliariai. Prieinamumas turi tapti dalimi jūsų darbo kultūros, ne vienkartine akcija.
Trečias žingsnis – standartai. Sukurkite aiškius redakcijos standartus prieinamumui. Pavyzdžiui: kiekviena nuotrauka turi turėti alt tekstą, kiekvienas vaizdo įrašas – subtitrus, kiekvienas straipsnis – aiškią struktūrą su antraštėmis. Įtraukite tai į redagavimo procesą.
Ketvirtas žingsnis – įrankiai. Yra daug nemokamų įrankių, kurie padeda patikrinti prieinamumą. WAVE, Lighthouse, Colour Contrast Analyser – visi jie nemokami ir paprasti naudoti. Įdiekite juos į savo darbo procesą.
Penktas žingsnis – grįžtamasis ryšys. Paprašykite žmonių su negalia išbandyti jūsų turinį ir pasakyti, kas veikia, o kas ne. Jų patirtis yra neįkainojama. Galite bendradarbiauti su neįgaliųjų organizacijomis, kurios mielai padės.
Kai prieinamumas tampa įpročiu, ne našta
Praėjo jau keli metai nuo to skundo, kurį minėjau straipsnio pradžioje. Mūsų redakcija nuo to laiko daug pasikeitė. Dabar alt tekstas prie nuotraukų yra toks pat automatinis veiksmas kaip ir pačios nuotraukos įkėlimas. Subtitrai vaizdo įrašuose – standartinė procedūra. Tekstų struktūra su aiškiomis antraštėmis – savaimė.
Ar tai pridėjo darbo? Iš pradžių – taip. Bet greitai tai tapo įpročiu, dalimi normalaus darbo proceso. Ir žinote kas? Mūsų turinys tapo geresnis ne tik neįgaliesiems, bet ir visiems. Tekstai aiškesni, struktūra logičesnė, vaizdo įrašai žiūrimesni. Gavome daugiau skaitytojų, geresnį įsitraukimą, teigiamą grįžtamąjį ryšį.
Prieinamumas nėra techninė problema, kurią reikia išspręsti. Tai požiūris, būdas mąstyti apie auditoriją. Kai kuriate turinį, galvojate apie tai, kam jis skirtas. Ir jei į tą „kam” įtraukiate visus žmones, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, jūsų žurnalistika tampa tikrai vieša, tikrai prieinama, tikrai svarbi.
Taip, kartais tai reikalauja papildomo laiko. Taip, kartais reikia išmokti naujų dalykų. Bet ar ne tam esame žurnalistai – kad informacija pasiektų žmones? Visi žmonės, ne tik tie, kurie gali matyti, girdėti, skaityti greitai, suprasti sudėtingus terminus. Prieinamumas – tai ne specialus priedas prie jūsų darbo. Tai pats jūsų darbas, gerai atliktas.