Kodėl prieinamumas žiniasklaidoje vis dar yra problema
Žiniasklaida mėgsta kalbėti apie įtrauktį ir lygias galimybes, tačiau kai reikia pritaikyti savo turinį žmonėms su negalia, dažnai pasimeta tarp gerų norų ir realių veiksmų. Problema ne ta, kad žurnalistai būtų blogos valios – greičiau tai yra žinių, išteklių ir sisteminio požiūrio stoka. Daugelis redakcijų vis dar laiko prieinamumą kaip papildomą funkciją, o ne kaip pagrindinį žurnalistikos standartą.
Statistika kalba už save: pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, apie 30 procentų Lietuvos gyventojų turi vienokią ar kitokią negalią. Tai milžiniška auditorija, kuri dažnai lieka už informacijos lauko ribų ne dėl to, kad nenori sekti naujienų, o dėl to, kad naujienos jiems tiesiog neprieinamos. Kai kurklių žmonių bendruomenė negali suprasti video reportažo be subtitrų, kai aklieji negali perskaityti straipsnio su netinkamai įterptomis nuotraukomis, kai žmonės su kognityviniais sunkumais pasiduoda prieš sudėtingą, biurokratine kalba parašytą tekstą – tai ne jų problema. Tai mūsų, žiniasklaidos darbuotojų, problema.
Tekstinė prieinama: rašymas visiems
Pradėkime nuo pagrindų – teksto. Daugelis žurnalistų mano, kad jei jie rašo lietuviškai ir be gramatinių klaidų, tai jų darbas atliktas. Tačiau prieinama žurnalistika reikalauja kur kas daugiau nei tik taisyklingos kalbos.
Pirma, struktūra. Žmonės, naudojantys ekrano skaitytuvus (programas, kurios balsu perskaito ekrane esantį tekstą), orientuojasi pagal antraštes. Jei jūsų straipsnyje nėra aiškios hierarchijos su H1, H2, H3 antraštėmis, aklasis skaitytojas tiesiog pasimes teksto jūroje. Tai ne kosmetinis dalykas – tai fundamentali prieigos problema. Kiekviena antraštė turi būti informatyvi ir logiškai susieta su prieš tai buvusia.
Antra, sakinių ilgis ir sudėtingumas. Čia reikia balanso – nerašykite kaip vaikams, bet ir neverskite skaitytojų brauti per tris pastraipas trunkančius sakinius su daugybe įterptinių. Žmonės su disleksija, ADHD ar kognityviniais sunkumais labai vertina aiškų, tiesmuką rašymą. Vienas sakinys – viena mintis. Tai, beje, gerina teksto kokybę visiems skaitytojams, ne tik tiems, kurie turi negalią.
Trečia, specialioji terminija ir svetimžodžiai. Jei naudojate terminus, paaiškinkite juos pirmą kartą. Jei galite vietoj anglicizmo panaudoti lietuvišką žodį – naudokite. Tai ne kova už kalbos grynumą, o paprasčiausias rūpinimasis tuo, kad jūsų tekstą suprastų kuo daugiau žmonių.
Vizualinio turinio pritaikymas: daugiau nei tik paveiksliukai
Nuotraukos, infografikos, diagramos – visa tai sudaro šiuolaikinės žurnalistikos dalį. Bet kaip visa tai padaryti prieinamą žmonėms, kurie negali matyti?
Alternatyvusis tekstas (alt text) yra ne formalumas, o būtinybė. Tačiau dauguma žurnalistų rašo jį blogai arba nerašo visai. Blogų alt tekstų pavyzdžiai: „nuotrauka1.jpg”, „IMG_5234”, „iliustracija”. Geri alt tekstai aprašo, kas vyksta nuotraukoje, bet ne kaip literatūrinis kūrinys. Pavyzdžiui, vietoj „Seimo narys” geriau būtų „Seimo narys Vardenis Pavardenis kalba tribūnoje gestikuliuodamas dešine ranka”. Aprašykite kontekstą, bet neinterpretūokite – leiskite skaitytojui pačiam daryti išvadas.
Infografika yra atskiras iššūkis. Daugelis redakcijų kuria gražias, spalvingas infografikas su statistika, bet visiškai pamiršta, kad akliesiems visa ta informacija neprieinama. Sprendimas: pateikite duomenis ir tekstu. Tai gali būti papildomas skyrelis po infografika arba nuoroda į duomenų lentelę. Taip, tai papildomas darbas, bet tai būtinas darbas.
Spalvų kontrastas – dar viena dažnai ignoruojama problema. Žmonės su silpnu regėjimu ar daltonizmu negali perskaityti šviesiai pilko teksto ant balto fono, kad ir kaip „minimalistiškai” tai atrodytų. Yra nemokamų įrankių, kurie patikrina, ar jūsų svetainės kontrastas atitinka WCAG (Web Content Accessibility Guidelines) standartus. Naudokite juos.
Video ir audio turinys: garsas ir vaizdas kartu
Video turinys auga kaip ant mielių, bet jo prieinamumas dažnai lieka užribyje. Subtitrų problema yra ypač aktuali – ne tik kurtiesiems, bet ir tiems, kurie žiūri turinį viešose vietose be garso, ar tiems, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji.
Automatiniai subtitrai, kuriuos siūlo YouTube ar Facebook, yra geriau nei nieko, bet jie nėra pakankami. Automatinis atpažinimas daro klaidų, ypač su lietuviškais vardais, vietovardžiais ar specifine terminija. Jei jūsų redakcija rimtai žiūri į prieinamumą, kas nors turi peržiūrėti ir pataisyti tuos subtitrus. Taip, tai užima laiko. Bet tai yra jūsų darbo dalis.
Audio aprašymas (audio description) yra mažiau žinomas, bet ne mažiau svarbus dalykas. Tai papildomas garso takelis, kuris aprašo, kas vyksta ekrane – veiksmą, veiksmo vietą, veikėjų išraiškas. Tai būtina akliesiems ir silpnaregėms žmonėms. Lietuvoje audio aprašymas vis dar yra retenybė, bet kai kurios viešojo transliuotojo laidos jau tai taiko. Žiniasklaidos portalai turėtų sekti šiuo pavyzdžiu.
Podkastai ir audio reportažai taip pat reikalauja dėmesio. Jei jūsų podkaste rodote grafikus ar nuotraukas, aprašykite juos žodžiais. Jei interviu metu kas nors gestikuliuoja ar rodo objektus, pasakykite tai garsiai. Tai padeda ne tik žmonėms su regos negalia, bet ir tiems, kurie klausosi vairuodami ar sportuodami.
Svetainių ir platformų techninė prieinama
Galite parašyti puikiausią straipsnį pasaulyje, bet jei jūsų svetainė nėra techniškai prieinama, jis niekada nepasieks dalies auditorijos. Čia prasideda tikroji techninė pusė, kuri dažnai priklauso ne tik nuo žurnalistų, bet ir nuo IT specialistų bei dizainerių.
Klaviatūros navigacija – pagrindinis dalykas. Daugelis žmonių su judėjimo negalia negali naudoti pelės ir naršo tik klaviatūra. Jūsų svetainė turi būti visiškai funkcionali naudojant tik Tab, Enter ir rodyklių klavišus. Išbandykite patys – pabandykite naršyti savo svetainėje be pelės. Jei negalite pasiekti meniu, atidaryti straipsnio ar paleisti video – jūsų svetainė neprieinama.
ARIA (Accessible Rich Internet Applications) žymės yra techninė priemonė, kuri padeda ekrano skaitytuvams suprasti svetainės struktūrą. Tai nėra kažkas, ką žurnalistai turėtų programuoti patys, bet jie turėtų žinoti, kad tai egzistuoja, ir reikalauti, kad jų redakcijos IT komanda tai įgyvendintų.
Pop-up langai ir automatiškai paleidžiamas turinys yra prieinamumo košmaras. Jei langas iššoka netikėtai, ekrano skaitytuvas gali jo neaptikti arba nuvesti naudotoją ne ten. Jei video pradeda groti automatiškai, tai gali suklaidinti ir išgąsdinti. Jei jau naudojate tokius elementus, bent įsitikinkite, kad juos galima lengvai uždaryti ir kad jie nepažeidžia navigacijos logikos.
Kalbėjimas apie negalią: žodžiai turi svorio
Kaip mes kalbame apie žmones su negalia, yra ne mažiau svarbu nei techniniai sprendimai. Žiniasklaida formuoja visuomenės požiūrį, ir netinkama kalba gali stiprinti stereotipus ir stigmą.
Pirmiausia: žmogus su negalia, ne „neįgalusis” ar „invalidas”. Negalią turintis žmogus yra visų pirma žmogus, o negalia yra tik viena jo charakteristikų. Tai vadinama „žmogų pirmiausiai statančia kalba” (person-first language). Tiesa, kai kurie žmonės su negalia, ypač kurčiųjų bendruomenėje, teikia pirmenybę „negalią pirmiausiai statančiai kalbai” (disability-first language) – „aklasis žmogus”, „kurčias žmogus” – nes laiko negalią savo tapatybės dalimi. Geriausias būdas – sekti pašnekovo pavyzdžiu arba tiesiog paklausti.
Venkite medicininės ar paternalistinės kalbos. Žmonės su negalia nėra „kenčiantys nuo”, „prikaustyti prie vežimėlio” ar „kovojantys su liga”. Jie tiesiog gyvena su negalia. Neidealizuokite jų kaip „įkvėpimo šaltinių” už tai, kad jie tiesiog gyvena savo gyvenimą – tai vadinama „inspiration porn” ir yra žalinga.
Kai rašote apie prieinamumo trūkumą, nekaltinkite žmonių su negalia už tai, kad jie „reikalauja” prieinamumo. Prieinama aplinka yra jų teisė, ne privilegija. Vietoj „neįgaliesiems reikia specialių sąlygų” rašykite „aplinka nėra prieinama žmonėms su negalia”.
Praktiniai žingsniai redakcijoms: nuo kur pradėti
Visa tai gali atrodyti pribloškiančiai daug, ypač mažoms redakcijoms su ribotais ištekliais. Bet prieinamumas nėra viskas arba nieko situacija – kiekvienas mažas žingsnis svarbus.
Pradėkite nuo audito. Pasamdykite prieinamumo konsultantą (dar geriau – žmogų su negalia, kuris turi patirties šioje srityje) peržiūrėti jūsų svetainę ir procesus. Jei neturite biudžeto, yra nemokamų įrankių kaip WAVE ar Lighthouse, kurie gali atlikti bazinį techninį patikrinimą.
Sukurkite prieinamumo gaires savo redakcijai. Tai neturi būti 50 puslapių dokumentas – pradėkite nuo vieno puslapio su pagrindiniais principais: kaip rašyti alt tekstus, kaip struktūruoti straipsnius, kaip tikrinti kontrastą. Padarykite tai įprastu darbo procesu, ne papildoma užduotimi.
Mokykite savo komandą. Organizuokite mokymus apie prieinamumą – ne kartą per metus, o reguliariai. Pakvieskite žmonių su negalia pasidalinti savo patirtimi. Leiskite žurnalistams išbandyti ekrano skaitytuvus, naršyti be pelės, žiūrėti turinį be garso. Asmeninė patirtis keičia požiūrį labiau nei bet kokie teoretiniai mokymai.
Įtraukite žmonių su negalia į savo redakciją – ne tik kaip šaltinius ar herojus straipsniams, bet kaip kolegas. Žurnalistai su negalia atneša unikalią perspektyvą ir automatiškai padeda užtikrinti, kad prieinamumas būtų integruotas į kasdienį darbą.
Kai prieinamumas tampa standartu, ne išimtimi
Prieinamumas žiniasklaidoje nėra techninis niuansas ar „nice to have” funkcija. Tai fundamentali žurnalistikos misijos dalis – informuoti visus piliečius, ne tik tuos, kurie atsitiktinai telpa į siaurą „normalumo” apibrėžimą. Kiekvienas neprieinamas straipsnis, kiekvienas video be subtitrų, kiekviena neaprašyta nuotrauka yra pralaimėta galimybė pasiekti auditoriją ir atlikti savo darbą.
Taip, prieinamumo užtikrinimas reikalauja pastangų, laiko ir kartais pinigų. Bet tai investicija, ne išlaidos. Prieinama žiniasklaida pasiekia platesnę auditoriją, geriau reitinguojama paieškos sistemose, atitinka teisinius reikalavimus ir, svarbiausia, atspindi vertybes, kurias daugelis redakcijų deklaruoja – įtrauktį, lygybę, visuomenės tarnystę.
Nebūkime naivūs – prieinamumas niekada nebus tobulas, ir visada bus naujų iššūkių. Technologijos keičiasi, standartai tobulėja, atsiranda naujų negalios formų ir naujų poreikių. Bet tai nereiškia, kad galime nedelsti ir laukti tobulo sprendimo. Geriau padarykite kažką šiandien, nei nieko visai.
Galiausiai, prieinamumas daro turinį geresnį visiems. Aiškūs subtitrai padeda ne tik kurtiesiems, bet ir tiems, kurie mokosi kalbos. Gerai struktūruoti tekstai padeda ne tik ekrano skaitytuvams, bet ir skubančiam skaitytojui. Paprastas dizainas su geru kontrastu padeda ne tik silpnaregėms, bet ir tiems, kurie skaito saulėje. Kai kuriate prieinamą turinį, kuriate geresnį turinį. Taškas.