Prisipažinsiu – dar prieš kelerius metus aš pats kartais persiųsdavau žinutes draugams net nepatikrinęs, iš kur jos atsirado. Tiesiog atrodė įdomu, atrodė svarbu, tai kam gaišti laiką patikrinimui? Dabar žiūriu į tai kitaip, ir manau, kad dauguma iš mūsų turėtume peržiūrėti savo įpročius skaitant naujienas internete.
Informacijos srautas šiandien tiesiog neįsivaizduojamas. Facebook grupėse, Telegram kanaluose, net paprastuose žinučių pokalbiuose kasdien atsiranda dešimtys „sensacingų” antraščių. Ir dalis jų – grynas melas arba bent jau smarkiai iškraipyta tiesa. Klausimas: kaip tarp viso to chaoso atskirti tai, kas verta pasitikėjimo?
Pirmas žvilgsnis – kas parašė ir kur paskelbta
Skamba banaliai, bet dauguma žmonių praleidžia šį žingsnį. Atidarai naujieną, perskaitai antraštę, kartais net tik ją, ir jau formuojiesi nuomonę. O reikėtų bent akies krašteliu pažiūrėti – kas tą tekstą parašė, kokia svetainė jį publikavo.
Jei portalo pavadinimas skamba keistai, panašus į žinomą leidinį, bet su nedideliu netikslumu – tai jau raudonas signalas. Pavyzdžiui, kažkas gali sukurti svetainę, kurios pavadinimas primena rimtą naujienų agentūrą, bet su papildoma raide ar brūkšneliu. Tokie dalykai daromi sąmoningai, kad skaitytojas nepastebėtų skirtumo.
Emocijos – tai signalas sustoti
Jei perskaitęs antraštę jauti, kad tave tiesiog užplūsta pyktis, baimė ar pasipiktinimas – sustok. Dezinformacija dažniausiai veikia būtent per emocijas, nes žmogus emociškai sujaudintas rečiau mąsto racionaliai ir dažniau dalinasi tokiu turiniu toliau.
Man asmeniškai padeda paprasta taisyklė: jei noriu iškart kažkam persiųsti tą žinutę, nes „tai šokiruoja”, – tai kaip tik tas momentas, kai reikia sulaikyti pirštą virš mygtuko ir pagalvoti dar kartą.
Ar yra šaltinių?
Rimta žurnalistika visada remiasi šaltiniais – citatomis, dokumentais, ekspertų nuomonėmis, statistika. Jei straipsnyje tiesiog rašoma „žinoma, kad…” arba „šaltiniai teigia…” be jokio konkretumo, tai jau kelia klausimų. Kas tie šaltiniai? Kodėl jie nenurodyti?
Žinoma, kartais žurnalistai turi saugoti informantų anonimiškumą, tai suprantama. Bet skirtumas tarp „anonimiškas šaltinis artimas ministerijai” ir visiško šaltinių nebuvimo yra milžiniškas.
Patikrink kitur
Jei kažkokia naujiena tikrai reikšminga ar netikėta, ji beveik visada bus aprašyta ir kituose, patikimuose leidiniuose. Jei apie kažkokį „sensacingą” įvykį rašo tik viena keista svetainė, o didieji naujienų portalai tyli – tai jau turėtų kelti abejonių.
Aš dažnai tiesiog įvedu antraštės esmę į paieškos sistemą ir žiūriu, kas dar apie tai rašo. Užtrunka minutę, bet apsaugo nuo nemažai gėdos, kai vėliau paaiškėja, kad viskas buvo išgalvota.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai meluoja irgi
Su šiuolaikinėmis technologijomis nebeužtenka tiesiog pasitikėti tuo, ką matai. Nuotraukos gali būti senos, paimtos iš visai kito konteksto, arba tiesiog redaguotos. Vaizdo įrašai – jau nekalbant apie dirbtinio intelekto sukurtus vaizdus, kurie kartais atrodo pribloškiančiai realistiškai.
Jei nuotrauka atrodo per daug tobula ar per daug „tinkama” istorijai, verta atlikti atvirkštinę paiešką – yra nemokamų įrankių, kurie leidžia patikrinti, kur ta nuotrauka anksčiau buvo naudota internete.
Data taip pat svarbi
Vienas paprasčiausių, bet dažnai pamirštamų dalykų – patikrinti, kada straipsnis buvo publikuotas. Ne kartą teko matyti, kaip sena naujiena iš prieš kelerius metus staiga vėl pradeda plisti taip, tarsi nutiko ką tik. Kartais tai daroma sąmoningai, siekiant suklaidinti, kartais – tiesiog dėl nerūpestingumo persiuntusiojo pusėje.
O jeigu vis tiek abejoji?
Yra keletas nepriklausomų faktų tikrinimo organizacijų, kurios specializuojasi būtent dezinformacijos analizėje. Lietuvoje tokį darbą dirba, pavyzdžiui, „Delfi” faktų patikrinimo skyrius arba „15min” analitinės iniciatyvos. Tarptautiniu mastu žinomos tokios organizacijos kaip „Snopes” ar „EUvsDisinfo”. Jei kažkas atrodo per daug neįtikėtina, tikėtina, kad kažkas jau tai patikrino prieš tave.
Vietoj taško – tiesiog būk truputį įtarus
Nesu čia tam, kad pasakyčiau, jog reikia nepasitikėti absoliučiai viskuo ir tapti paranojiku, kuris kiekvieną naujieną laiko melu. Tai irgi nesveika kraštutinybė. Bet tas trumpas sustojimas prieš patikint ar persiunčiant – tas kelias sekundes trunkantis abejonės momentas – gali sutaupyti daug problemų tiek tau, tiek žmonėms aplinkui.
Galiausiai viskas susiveda į vieną paprastą įprotį: neskubėk. Informacija niekur nedings per tas penkias minutes, kol patikrinsi šaltinį ar paieškosi papildomos informacijos. O tavo smegenys tikrai atsidėkos, kai nustosi tikėti kiekviena sensacinga antrašte, kurią pamatai naujienų sraute.