Kai pradėjau dirbti žurnaliste, niekada nesusimąsčiau, ar mano rašomi straipsniai yra prieinami visiems skaitytojams. Tiesiog rašiau, redagavau ir publikavau. Tik susipažinus su kolege, kuri naudoja ekrano skaitytuvą, supratau, kad mano „tobuli” straipsniai jai buvo beveik neskaitomi. Tai buvo akių atvėrimas, kuris visiškai pakeitė mano požiūrį į žurnalistiką.
Šiandien Lietuvoje gyvena apie 300 tūkstančių žmonių su įvairiomis negaliomis. Tai milžiniškas skaitytojas, kurio dažnai tiesiog nepastebime. O juk prieinamos žiniasklaidos kūrimas nėra tik socialinė atsakomybė – tai dar ir protingas verslo sprendimas, kuris išplečia auditoriją ir pagerina turinio kokybę visiems.
Kodėl prieinama žurnalistika yra būtinybė, o ne prabanga
Žinių prieinamumas – tai ne papildoma paslauga, o pagrindinė žmogaus teisė. Kai kuriame neprieinamas naujienas, mes faktiškai atimame iš dalies visuomenės galimybę būti informuotiems piliečiais. Ir čia kalbu ne tik apie aklus ar kurčius žmones – prieinama žurnalistika padeda ir vyresnio amžiaus žmonėms, asmenims su disleksija, tiems, kurie mokosi lietuvių kalbos.
Pernai atliktas tyrimas parodė, kad net 67% neįgaliųjų patiria sunkumų skaitydami internetinius straipsnius. Dažniausios problemos: per smulkus šriftas, prastas kontrastas, sudėtinga navigacija ir trūkstami alternatyvūs tekstai paveikslėliams. Bet štai kas įdomu – kai šias problemas išsprendžiame, gerėja visų skaitytojų patirtis.
Aš pati pastebėjau, kad pradėjus rašyti aiškiau ir struktūruočiau, straipsniai tapo populiaresni tarp visų skaitytojų. Trumpesni sakiniai, aiškūs antragalviai ir logiškas turinio išdėstymas patinka visiems, ne tik žmonėms su negaliomis.
Teksto struktūra – pagrindas prieinamumui
Geras straipsnio struktūravimas prasideda nuo antraščių hierarchijos. Daugelis žurnalistų šią dalį daro intuityviai, bet ekrano skaitytuvų naudotojai labai priklauso nuo teisingos HTML struktūros. Pagrindinis pavadinimas turi būti H1, pagrindinės dalys – H2, o smulkesnės – H3 ir taip toliau.
Štai kaip aš dabar struktūruoju savo straipsnius:
- Įvadas – trumpas, aiškus, atskleidžiantis pagrindinę temą
- Pagrindinės dalys – kiekviena su aiškiu antraščiu, kuris atskleidžia turinio esmę
- Faktai ir citatos – atskirti nuo pagrindinio teksto, aiškiai pažymėti
- Apibendrinimas – ne formalus, o tikrai naudingas skaitytojui
Sakiniai turėtų būti trumpi ir aiškūs. Vietoj „Atsižvelgiant į tai, kad situacija yra sudėtinga ir reikalauja išsamaus nagrinėjimo” geriau parašyti „Situacija sudėtinga ir reikia ją išnagrinėti”. Skirtumas milžiniškas, ypač tiems, kurie klausosi teksto per sintezatorių.
Paragrafai taip pat neturėtų būti per ilgi. Idealus variantas – 2-4 sakiniai. Taip tekstu lengviau naviguoti ir jį suvokti. Be to, trumpesni paragrafai geriau atrodo mobiliuose įrenginiuose, o tai šiandien itin svarbu.
Vizualinio turinio aprašymai ir alternatyvūs tekstai
Čia prasideda tikrasis iššūkis. Kaip aprašyti nuotrauką, kad aklam žmogui ji taptų „matoma”? Iš pradžių man atrodė, kad užtenka parašyti „Ministro pirmininkas spaudos konferencijoje”. Bet tai beveik nieko nepasako.
Gerasis alternatyvus tekstas turėtų atsakyti į klausimą: kokią informaciją šis vaizdas perduoda straipsnio kontekste? Pavyzdžiui:
„Ministras pirmininkas Ingrida Šimonytė spaudos konferencijoje gestikuliuoja kalbėdama, fone matomi Lietuvos ir ES vėliavos. Jos veido išraiška rimta, susirūpinusi.”
Toks aprašymas duoda ne tik faktinę informaciją, bet ir emocinį kontekstą, kuris dažnai yra labai svarbus naujienose.
Infografikoms ir diagramoms reikia dar išsamesnių aprašymų. Neužtenka parašyti „Grafikas rodo ekonomikos augimą”. Reikia nurodyti konkrečius skaičius, tendencijas, palyginimus. Kartais geriau tokią informaciją pateikti ir atskirame teksto bloke, kad ji būtų prieinama visiems.
Video medžiagai būtini subtitrai lietuvių kalba. Ir ne automatiškai generuojami, kurie dažnai būna netikslūs, o tikri, redaguoti subtitrai. Taip pat svarbu aprašyti garso efektus, muziką, kitus negarsus elementus, kurie perduoda informaciją.
Kalbos aiškumas ir suprantamumas
Vienas didžiausių prienamų žurnalistikos mitų – kad reikia rašyti „protingai”, naudojant sudėtingus terminus ir ilgus sakinius. Tikrovėje geroji žurnalistika – tai gebėjimas sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai.
Aš dabar laikausi 8-9 klasės mokinio supratimo lygio. Tai nereiškia, kad reikia „kalbėti žemyn” – tiesiog reikia vengti nereikalingo žargono ir visada paaiškinti specialius terminus. Pavyzdžiui, vietoj „implementuoti” geriau „įgyvendinti”, vietoj „konsoliduoti” – „suvienyti”.
Ypač svarbu aiškiai struktūruoti sudėtingą informaciją. Jei rašau apie naują įstatymą, stengiuosi išdėstyti taip:
- Kas keičiasi (trumpai)
- Kam tai paveiks
- Kada įsigalios
- Kodėl buvo priimtas sprendimas
- Kokie bus praktiniai padariniai
Skaičiai ir statistika taip pat reikalauja ypatingo dėmesio. Vietoj „52,7 proc.” geriau parašyti „52,7 procento” arba „daugiau nei pusė”. Ekrano skaitytuvai skaičius skaito pažodžiui, todėl „2023 m.” skamba kaip „du tūkstančiai dvidešimt trys m”, o tai gali suklaidinti.
Techninio prieinamumo pagrindai
Čia jau reikia bendradarbiauti su IT specialistais, bet žurnalistai taip pat turėtų žinoti pagrindinius dalykus. Svetainės dizainas turi užtikrinti pakankamą kontrastą tarp teksto ir fono. Minimalus reikalavimas – 4.5:1 santykis įprastam tekstui ir 3:1 dideliam tekstui.
Šriftai turi būti pakankamai dideli ir aiškūs. Mažiausias rekomenduojamas dydis – 16 pikselių. Taip pat svarbu, kad skaitytojai galėtų patys didinti šriftą be svetainės funkcionalumo praradimo.
Nuorodos turi būti aiškiai pažymėtos ir aprašytos. Vietoj „spauskite čia” geriau „skaitykite pilną tyrimą apie klimato kaitą”. Taip ekrano skaitytuvo naudotojas iš karto supranta, kur nuves nuoroda.
Navigacija turi būti intuityvi ir prieinama klaviatūrai. Daugelis žmonių su negaliomis naudoja ne pelę, o klaviatūrą arba specialius įrenginius. Visi svetainės elementai turi būti pasiekiami Tab klavišu.
Socialinių tinklų ir multimedijos prieinamumas
Facebook, Instagram, Twitter – šiandien tai neatsiejama žurnalistikos dalis. Bet kaip padaryti socialinių tinklų turinį prieinamą? Pirmiausia – visada pridėti alternatyvius tekstus paveikslėliams. Visi pagrindiniai socialiniai tinklai šią funkciją palaiko.
Hashtag’ai turi būti rašomi CamelCase stiliumi – kiekvieno žodžio pirmoji raidė didžioji. Vietoj #klimatokaita geriau #KlimatoKaita. Taip ekrano skaitytuvai geriau atpažįsta atskirus žodžius.
Video turinys socialiniuose tinkluose būtinai turi turėti subtitrus. Daugelis žmonių žiūri video be garso (pavyzdžiui, viešajame transporte), todėl subtitrai naudingi visiems. Facebook ir Instagram turi automatinius subtitrų generatorius, bet juos būtina peržiūrėti ir pataisyti.
Podcast’ai – dar viena sritis, kur reikia pagalvoti apie prieinamumą. Nors jie iš prigimties prieinami akliesiems, reikia pagalvoti ir apie kurčiuosius. Podcast’ų transkriptai ne tik padaro juos prieinamus, bet ir pagerina SEO, padeda ieškoti informacijos.
Bendradarbiavimas su neįgaliųjų bendruomene
Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos išmokau – niekada nerašyti APIE neįgaliuosius, nerašant SU jais. Per dažnai žiniasklaidoje matome stereotipus, neteisingas formuluotes, paternalistinį požiūrį.
Tinkama terminija labai svarbi. Sakome „žmogus su negalia”, o ne „neįgalusis” ar „invalidas”. „Žmogus, naudojantis vežimėlį”, o ne „prikaustytas prie vežimėlio”. „Aklasis žmogus” arba „žmogus su regos negalia”, o ne „aklas kaip šikšnosparnis”.
Kai rašau straipsnius apie neįgaliųjų temas, visada stengiuos kalbėtis su pačiais žmonėmis, o ne tik su jų globėjais ar organizacijų atstovais. Neįgalieji yra savo gyvenimo ekspertai ir turi teisę kalbėti už save.
Taip pat svarbu vengti „įkvepimo pornografijos” – kai neįgalieji pateikiami kaip herojai vien dėl to, kad gyvena įprastą gyvenimą. Žmogus su negalia, einantis į parduotuvę, nėra herojus – jis tiesiog eina į parduotuvę.
Reguliariai konsultuojuosi su neįgaliųjų organizacijomis, prašau grįžtamojo ryšio apie savo straipsnius. Tai padeda nuolat tobulėti ir išvengti klaidų.
Kai prieinamumas tampa įpročiu, o ne pareiga
Po kelių metų prieinamos žurnalistikos praktikos galiu pasakyti – tai visiškai pakeitė mano rašymą. Ne tik techniškai, bet ir konceptualiai. Pradėjau labiau galvoti apie skaitytojus, jų poreikius, patirtis.
Mano straipsniai tapo aiškesni, geriau struktūruoti, labiau orientuoti į skaitytoją. Padidėjo ir skaitymo statistikos – pasirodo, kai rašai prieinamai, patinka visiems. SEO taip pat pagerėjo, nes paieškos sistemos mėgsta gerai struktūruotą, aiškų turinį.
Svarbiausia – supratau, kad prieinamos žurnalistikos kūrimas nėra papildomas darbas, o geresnio darbo būdas. Tai ne kažkas, ką reikia daryti „neįgaliesiems”, o kažkas, ką reikia daryti visiems skaitytojams.
Pradėkite nuo mažų dalykų: pridėkite alternatyvius tekstus paveikslėliams, padarykite aiškesnius antraščius, sutrumpinkite sakinius. Palaipsniui tai taps natūralu. O kai pamatysite, kaip jūsų turinys tampa prieinamas žmonėms, kurie anksčiau jo negalėjo skaityti, suprasite – tai ne pareiga, o privilegija.