Žinot, kai pirmą kartą išgirdau frazę „robotų taisykla“, pagalvojau – na, dar vienas dirbtuvėlė, kur meistrai kažką lituoja ir keikia sugedusius įrenginius. Bet pasirodo, Vilniuje šitas reikalas įgavo visai kitą prasmę. Ir kuo giliau kasiausi, tuo labiau supratau – čia ne tik apie techniką, čia apie tai, kaip miestas apskritai žiūri į žmones ir jų prieigą prie modernių paslaugų.
Kas per reikalas ta „robotų taisykla“
Iš esmės kalbame apie servisus, kurie remontuoja, prižiūri ir konsultuoja dėl visokių robotizuotų prietaisų – nuo buitinių dulkių siurblių iki sudėtingesnės automatikos, kuri dabar plinta visur: parduotuvėse, biuruose, net poliklinikose. Vilnius per pastaruosius metus tapo tokia vieta, kur šitų paslaugų daugėja neįtikėtinu greičiu. Ir čia kyla klausimas – ar visi vienodai gali jomis pasinaudoti?
Atsakymas, deja, ne visada buvo „taip“. Anksčiau daugelis tokių servisų dirbo tik su tam tikra klientų grupe – dažniausiai tais, kas moka technine kalba paaiškinti, kas negerai, arba turi laiko atvažiuoti darbo valandomis. Senjorams, žmonėms su negalia ar tiems, kas tiesiog nelabai išmano technologijų žargoną, viskas atrodė kaip labirintas be išėjimo.
Lygios žinios – ne tik gražus terminas
Man patinka, kad dabar vis daugiau dėmesio skiriama tam, jog informacija apie robotų priežiūrą būtų pateikiama paprastai. Ne technine abrakadabra, o žmogišku būdu – kaip draugui paaiškintum, kodėl tavo robotas siurblys staiga pradėjo suktis ratu vietoj to, kad valytų kambarį.
Kai kurie servisai jau įdiegė garso pranešimus akliesiems klientams, kiti – supaprastintus vaizdo gidus žmonėms, kuriems sunkiau skaityti tekstą. Skamba smulkmena, bet iš tikrųjų tai keičia visą patirtį. Jeigu žmogus jaučiasi girdimas ir suprastas, jis nebijos ateiti ir paklausti, net jei klausimas atrodo „kvailas“.
Prieinamumas – ne mados žodis, o būtinybė
Vilnius, palyginus su kitais Baltijos miestais, čia tikrai žengia priekyje. Ne todėl, kad kažkas nusprendė būti „geras“, o todėl, kad rinka pati parodė – jeigu tavo paslauga nepasiekiama vyresnio amžiaus žmonėms ar žmonėms su judėjimo negalia, tu prarandi didelę dalį potencialių klientų. Ekonomiškai tai tiesiog logiška.
Kalbėjausi su vienu serviso vadovu (vardo neminėsiu, nes jis prašė), ir jis sakė – kai pradėjome dirbti su vertimo į gestų kalbą paslauga vaizdo skambučiams, klientų skaičius iš tam tikros bendruomenės išaugo tris kartus per kelis mėnesius. Tai ne stebuklas, tai tiesiog – žmonėms atsirado galimybė.
Kur dar yra spragų
Nesakysiu, kad viskas tobula. Toli gražu ne. Daug servisų vis dar veikia senamiestyje ar centrinėse zonose, o tiems, kas gyvena tolimesniuose rajonuose, tenka arba vežti įrenginį toli, arba mokėti papildomai už paėmimą iš namų. Kainos irgi ne visiems prieinamos – ypač senjorams, kurie gyvena vien iš pensijos.
Be to, ne visi servisai turi aiškią informaciją keliomis kalbomis. Vilnius – daugiakultūris miestas, čia gyvena nemažai žmonių, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji. Jeigu paslaugos aprašymas ir instrukcijos tik lietuviškai, dalis žmonių tiesiog nueina pas ką nors kitą, arba iš viso atsisako profesionalios priežiūros ir bando patys taisyti robotą su YouTube pagalba. Kartais tai baigiasi… na, nelabai gerai.
O kas toliau?
Man atrodo, kad kryptis teisinga, bet greičio reikėtų daugiau. Miesto savivaldybė galėtų prisidėti – pavyzdžiui, remti servisus, kurie diegia prieinamumo sprendimus, arba organizuoti mokymus meistrams, kaip bendrauti su skirtingų poreikių turinčiais klientais. Tai nekainuoja milijonų, bet reikalauja noro.
Ir dar viena mintis – gal reikėtų daugiau bendruomeninių iniciatyvų, kur žmonės galėtų dalintis patirtimi, rekomenduoti servisus, kurie tikrai dirba sąžiningai ir atvirai. Nes šiaip jau internete rasti patikimą informaciją apie tokius dalykus – irgi savotiškas iššūkis.
Vietoj taško – kelios pastabos į ateitį
Kai galvoju apie visą šitą temą, susidaro toks jausmas – Vilnius juda tikra kryptimi, bet dar yra kur augti. Technologijos keičiasi greičiau nei mes spėjame prie jų priprasti, o tai reiškia, kad ir priežiūros paslaugos turi nuolat prisitaikyti. Svarbiausia, kad šitame procese neliktų užmirštų žmonių – tų, kuriems technika nėra natūrali kalba, bet kurie irgi nori naudotis jos privalumais.
Gal skamba paprastai, bet iš tikrųjų tai ir yra visas esmės klausimas – ar miestas kuria technologijas visiems, ar tik tiems, kas jau moka jomis naudotis. Ir man atrodo, kad Vilnius pamažu renkasi pirmąjį kelią. Lieka tik palaikyti tempą ir nepamiršti, kad kiekvienas smulkus patobulinimas – tai kažkam realiai svarbus dalykas, ne tik graži statistika ataskaitoje.